Išsibarsčiusiais registrais // Lina Žigelytė

***

Galvoju, ką reiškia kalbėti apie išsibarstymą, kai kasdien skamba raginimai telktis karui. Sako, mokyklose pradėtos civilinės saugos parengties pamokos. Deja, nemoku suomiškai ‒ norėčiau žinoti, ką regi kaimynė Suomija, retrospektyviai dirsčiodama į 1940-uosius. Ar ir ten ‒ parengtis?

Aš priklausau karo nepatyrusiai kartai. Prieš šešerius metus Sankt Peterburge keletą mėnesių dalinausi kambarį su bendraamže iš Šiaurės Osetijos. Ji užaugo kare. Pamokos mokyklose dažnai tetrukdavo 15 minučių ‒ vis laukiant, kad bet kada gali dingti elektra. „Tamsoje nedaug teišmoksi“, ‒ sakė Zara. Jos tuometinio draugo tėvai žuvo ‒ važiavo keliu, kurį staiga apšaudė. Klausiausi jos jausdama neperžengiamą bedugnę tarp savęs ir jos. Kaip reaguoti, ko klausti, kaip susisieti?

***

Kame mes? Kur randame save? Su kuo vis dar galime tapatintis išreikšdami savo tapatybę ir sau pasakodami savo istoriją? Svarbiausias klausimas ‒ kam ją išsakysime? Pirma tenka save sukonstruoti, išrasti save be maketo ir be garantuoto adresato. Ir šis adresatas, be abejo, tegali kilti iš vaizduotės ‒ tai būdinga bet kokioms aplinkybėms, kur bebūtume“, ‒ rašo Magribo žydas Jacques’as Derrida.

Išrastos tapatybės, menamos jungtys, veidrodiniai vaizdiniai išgalvotų tikrovių. Neatsistebiu rasdama vis daugiau užuominų į migracijoje surinktas patirtis tuose tekstuose, kurie įvardija postmodernios teorijos laikyseną. Ne šiaip paskelbtas maištas ir imta ardyti socialinių kategorijų bei hierarchijų stabarumą, o visų pirma ‒ kalbos, nes per ją įvardijame save, joje apsigyvename.

Roland’as Barthes’as: „…ne užpildyti teksto scenografiją savimi, o priešingai ‒ pasiūlyti, ištęsti individualumą mokslui apie subjektą.“ Tai dar vieno migranto balsas, palaipsniui, vis labiau į fragmentus trupėjusiuose tekstuse, tarp eilučių polifoniškai skilęs, pasidauginęs. Skaitau jį ir vis persijungiu iš trečio asmens į pirmą, vėl slystu atgal ‒ kaip ir Barthes’as, rašantis ne tiek apie save, kiek apie save berašantį. Išsibarstęs. Tai Barthes’as, kurį Buchareštas apžavėjo, ir čia, būdamas kiek daugiau nei trisdešimties, jis nebeturėjo „nei noro, nei poreikio“ rašyti, nes jautė, kad Rumunijoje varžyti savo homoseksualumo jam nebereikia. Barthes’as, per rašymą, kalboje kūręs utopiją, kurios jam trūko gyvenant Maroke, lankantis Kinijoje, bet kurią rado ne tik Rumunijoje, bet ir Japonijoje. Jo „Ženklų imperija“ (1970) ‒ meditacija apie kalbą kaip sistemą ženklų, kurių paviršiai mus sugundo ir panardina į begalybę neišsemiamų kombinacijų, ‒ tapo savotišku žydruoju gidu po urbanistinę Japoniją. Ranka rašyti puslapiai, šalia kelių prancūziškų žodžių ‒ japoniški atitikmenys. Čia, šįvakar, šiandien, kada?, rytoj, ketvirtą valandą, galbūt, pavargęs, netinka, noriu miego. Kalbinės nuotrupos, leidžiančios viltis intymumo nepažįstamoje aplinkoje, jų gali būti gana kūnams suartėti. Kartais pakanka palikti erdvės vos keliems žodžiams, nepažinimui, leisti neaiškumams įjautrinti, sudrumsti mane, atsiduoti alchemijai akimirkų, kai supranti, jog žinai nepakankamai.

Galbūt tai Barthes’as turėjo omeny, minėdamas individualumo prisodrintą mokslą apie subjektą, kur „aš“ slystų į „mes,“ kur „ji/s“ aidėtų, ištariant „mano“. Kur vieno vaizdinio, apibrėžimo nepakaktų patirčiai išsemti; kur vaizdai ne paaiškintų, o klaustų; kur žodžiai ne nusakytų, o glumintų; kur mane jaudinančių reprezentacijų daugėtų ir aš neapsispręsčiau, kuri dabar man artimiausia. Tokiame išsibarstyme nesijausčiau, kad byru į šukes, o iš šukių atrasčiau, kad mūsų tapatybės yra ne tik konstruojamos, bet ir prieštaringos.

***

Retas nori būti ar jaustis išsibarstęs. Mes išmokome išsibarstymą diagnozuoti (bipoliariškumas, dėmesio koncentracijos sutrikimai), jaučiame spaudimą jį malšinti. Suartėjusi su kažkuo, kam sunku koncentruoti dėmesį, vis pagaunu save pratrūkstant. Draugė sudrumsčia arbatos gėrimo ritualą (tai, kaip jį įsivaizduoju, idealizuoju aš), kai nutaria nurinkti sėklas nuo verandą apjuosusio vijoklio. Regis, šių paraleliai vykstančių veiksmų ‒ arbatos gėrimo ir sėklų rinkimo ‒ ritmai panašūs, meditaciniai. Bet suskylant besidalinamam laikui, pasijuntu nebepriklausanti niekur. Įpykstu. Pasirengimas kelionei ar pasivaikščiojimui gali virsti emocijų audra: netikėtai dingsta raktai, mėgstamas rūbas, telefonas. Ji susierzina, mano patarimai nepadeda, ir aš tenoriu dingti, kur įmanoma viską atlikti nesiblaškant, neišsitaškant, kur skirtys tarp norų ir galimybių būtų aiškesnės. Kur slenkstis tarp „aš“ ir „tu“ nebebūtų trinčių zona.

Išsibarstymas nėra patrauklus raktažodis, jis iškart nesiūlo maišto scenarijų. Sianne Ngai žodžiais, tai „neprestižinis jausmas“, būklė ar jausena, kai neaiškūs ją sukėlę objektai, kai nebeturiu energijos veiksmui. Vis dėlto išsibarstymas šiandien yra taiklus žodis, nusakantis tembrą, tempą mano ir, manau, ne tik mano kasdienybės. Vis pagaunu save, dirbančią keletą darbų, nesiliauja vienu metu užgriūvantys kūrybiniai projektai, vos spėju suskaityti gaunamas žinutes, laiškus, mano interesai užplūsta bangomis, staiga mane nusineša viena ar kita teorija, autorius. Besirengiant dar vienam transkontinentiniam skambučiui, buitį vėl suardo laiko zonos.

Ilgėliau išlikti ramybėje dažniausiai nepavyksta. Aš galvoju, gal būtent todėl išsibarstymą įmanoma permąstyti ne kaip trūkumą, o kaip kažką esmiško man, ko tiesiog nepavyksta išsižadėti, nes tuo pernelyg prisodrintas mano gyvenimas. Išsibarstymas dažnai išbalansuoja emociškai, bet taip pat gali pakreipti link neplanuotų ryšių, draugysčių, norų, vizijų. Vengti jo būtų apgaulu, o atsiduoti jam, aišku, yra nesaugu. Tačiau būtent išjudėdama iš saugumo surizikuoju atsiverti patirtims, kurios mane perdaro, nukreipia nuo įprastų klausimų ir atsakymų. Išsibarstymas. Jis man primena, kad suklijuoti save iš šukių gali būti mažiau įdomu nei stebėti daugybę formų ir faktūrų, išryškėjančių žvelgiant į tai, kas gyvena nuolaužose, atplaišose, skiautėse, trupiniuose, skeveldrose.

2014 ruduo

Ročesteris, JAV

Lina Žigelytė, 'Lovers discourse', 2016

Lina Žigelytė, ‘Lovers discourse’, 2016

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s