Vertimas. Audre Lorde. “Poezija – ne prabanga“.

Rasa Navickaitė. Vertėjos įžanga.

 

Apie Audre Lorde ‒ poetę, feministę, juodaodę, lesbietę, teoretikę ‒ pirmą kartą išgirdau, kai išvažiavau studijuoti lyčių studijų į užsienį. Dažniausiai girdėdavau jos tekstų citatas iš amerikietišką išsilavinimą turinčių feminisčių ir aktyvisčių. Citatos, būtent „šeimininko įrankiai nesugriaus šeimininko namo“, arba „rūpestis savimi yra revoliucinis“, kartais skambėdavo tokiuose kontekstuose, kur jų reikšmė tapdavo banali ar iškraipyta.

Šiandien ir internete galima lengvai rasti jos citatų, skambančių lyg lozungai, komodifikuotų, paverstų į greito vartojimo išminties burbulus, kuriuos mėgsta pasigriebti visuomenė, išvarginta prekių ir informacijos srauto.

Tačiau kaip ir su visais garbinamais autoriais, su Audre Lorde pirmiausia reikia susipažinti, kad galėtum suprasti, ką ji iš tikrųjų nori pasakyti. Jos tekstus reikia skaityti lėtai, visų geriausia ‒ žinant kontekstą, kuriame buvo rašyti. Ir žinant apie pačios autorės gyvenimą ir jos kasdienę kovą.

Audre Lorde dėmesys moterų patirtims, moterų galiai, ir būtent – juodųjų moterų, mylinčių moteris, gali atrodyti keistai, gali atstumti šiuolaikinę queer feminizmo atstovę, kuri kvestionuoja lytį ir nepakenčia fiksuotų tapatybių bei su jomis „sulipusių“ stereotipų. Kadangi pati esu prie tų queer, man jos tekstai irgi iš pradžių skambėjo tarsi iš serijos „moterų išminties šaltinis“, kurį šiame Dilgėlės numeryje taikliai pašiepia Miglė Anušauskaitė.

Vis dėlto Audre Lorde tapo mano heroje, kai į rankas pakliuvo jos autobiografinė knyga „Zami. A New Spelling of my Name“ (1982). Joje pasakojama apie autorės vaikystę ir jaunystę Niujorke antrojo pasaulinio karo metais ir po jo, apie jos patirtis rasistinėje, seksistinėje ir homofobiškoje visuomenėje augant kaip storai juodaodei lesbietei moteriai su akiniais. Audre Lorde suklestėjo to meto atšiauriame kontekste ir dar tūkstančiams moterų jos energija ir kūryba iki šiol teikia galių gyventi. Iš esmės ją tuomet išgelbėjo poezija, suteikusi žodžius tam, kam nebuvo žodžių. Apie tai – ir tekstas „Poezija – ne prabanga“.

Audre Lorde neatsiprašinėja dėl to, kam rašo. O rašo ji juodosioms moterims lesbietėms. Ji rašo joms, dalydamasi savo patirtimi, iš tos patirties kurdama pusiau poeziją, pusiau filosofiją, tarsi sakydama pamokslą, kuris ne prislegia kaltės našta, tačiau pakelia gyvenimui ir įkvepia.

Tekstą galite rasti čia: Audre Lorde. “Poezija – ne prabanga“.

 

Audre Lorde

Audre Lorde

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s