Redakcinis. “Dilgėlė“ Nr. 5. Feministiniai menai.

Guerrilla Girls plakatas

Guerilla Girls plakatas

Prieš trisdešimt metų Guerrilla Girls Niujorke surengė protestą priešais Modernaus meno muziejų (angl. Museum of Modern Art – MoMA), nes tuometėje parodoje, kurioje buvo demonstruojami 165 autorių kūriniai, tebuvo 17 menininkių moterų. Greitai išpopuliarėjusi anoniminė menininkių grupė, kaip teigiama jų tinklalapyje, prieš diskriminaciją meno pasaulyje kovojanti faktais, humoru ir netikru kailiu (Guerrilla Girls pagrindinis atributas – gorilos kaukė), po poros metų paskelbė „Buvimo moterimi menininke privalumų sąrašą“:

  • Gali dirbti be spaudimo, kad tave būtinai turi aplankyti sėkmė;
  • Nebūtina dalyvauti parodose kartu su vyrais;
  • Gali lengvai atsiplėšti nuo menų dirbdama savo keturis kitus darbus;
  • Žinai, kad tavo karjera gali įgauti pagreitį, kai perkopsi 80;
  • Gali būti tikra, kad visas menas, kurį sukursi, bus pavadintas „moterišku“;
  • Tau negresia užstrigti dėstytojos pareigose su neterminuota darbo sutartimi;
  • Gali matyti savo idėjas toliau įgyvendinamas kitų darbuose;
  • Turi galimybę rinktis tarp karjeros ir motinystės;
  • Tau nebūtina traukti tų didžiulių cigarų ar tapyti vilkint itališką kostiumą;
  • Turi daugiau laiko atsidėti savo darbui, kai tavo partneris tave palieka dėl jaunesnės;
  • Gali būti įtraukta į atnaujintus ir pakoreguotus meno istorijos veikalus;
  • Gali lengvai išvengti nepatogių situacijų, kurios iškyla, kai esi vadinama genijumi;
  • Gali pamatyti save žurnaluose, vilkinčią gorilos kostiumą.

Tačiau dar prieš atsirandant Guerrilla Girls, feministinis meno judėjimas jau kėlė diskriminacijos meno institucijose klausimą ir pabrėžė, kad moterys į meno pasaulį patenka veikiau kaip objektai, mūzos, bet ne subjektai, kūrėjos. 1971-aisiais pasirodęs Lindos Nicholin straipsnis „Kodėl nebuvo didžių moterų menininkių?“ (angl. Why Have There Been No Great Women Artists?) taikliai pastebėjo, kad problema veikiau yra pats klausimas ir tai, kaip į jį atsakoma: feministės, pasak L. Nicholin, dažnai apsigauna, bandydamos į jį atsakyti ieškodamos didžių moterų menininkių pavyzdžių. Pats klausimas pagrįstas prielaida, kad moterys tiesiog neturi gabumų būti didžiomis menininkėmis, kai iš tiesų reikėtų atkreipti dėmesį į institucijas, kurios suteikia galimybę tapti meninke. Tos institucijos, kaip teigia L. Nicholson, sukuria slenksčius visiems, kurie nėra gimę baltais viduriniosios klasės vyrais.

Tačiau tame pačiame tekste L. Nicholson taip pat įspėja, kad feministės (ir ne tik jos) dažnai linkusios moterų kuriamą meną suredukuoti į „moterišką meną“, nors niekam nešautų į galvą vyrų kūrybos apibrėžti vien per jų lytį. Kita vertus, ji neneigia, kad kai kurių moterų kuriamo meno tematika gali būti specifiška, orientuota į moterų gyvenimo reprezentavimą, kurio temų trūksta vyrų dominuojamoje meno sferoje.

Šiame Dilgėlės numeryje nesistengėme pateikti specifiškai „moteriško meno“ anei vien menų tų kūrėjų, kurios yra instituciškai pripažintos ir todėl gali sau leisti vadintis menininkėmis. Iš tiesų šis numeris yra kratinys: tekstų ir vaizdų (ir šiek tiek garsų), surinktų paraštėse, o kartais ir centruose. Bet suvis labiausiai šis numeris yra rinkinys turinių, kurie yra įkvėpti feministinės minties ir veiksmų.

Malonaus žiūrėjimo!

 

Dilgėlės redakcija

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s