Neringa Dangvydė

 

Pasaulio redakcija
Lucei Irigaray

Pirmiausia susirasti tinkamą.
Patikrinti, ar gyvas.
Redaguoti mirusį − bergždžias reikalas,
Juk sakoma, pradžioje buvo Žodis,
Paskui atsirado kalbos,
Moterį nuo žmogaus atskyrėme kableliais
Ir ištarėme karus, kruvinomis lūpomis bučiavome
Mylimąsias,
Klaidžiojome jų akiduobėse,
Regzdami sakinių tinklus,
Sudėtinius prijungiamuosius, kuo įmantriau
Išrašydami lyčių skirtumus.
Jos gimdė.
Kūdikiai klykė,
Susivėlę plikabambiai vaikai
Žaisdavo trojas, kai kurie jų buvo mergaitės.
Stovėdavo atokiai.
Laukdamos, kol bus išvaduotos,
Sugalvojo saulėtekį.

Antroji pasaulio redakcija. Vasara.
Lengvos suknelės plevena.

Neringos Dangvydės nuotrauka

Neringos Dangvydės nuotrauka

 

Akių retorika

Apie tai kad esame pasmerktos
pažinoti viena kitą
susitikti žvilgsnių kryžkelėse
tam kad statytume žodžių sienas
Laisvoji mūrininke
kurioje krosnyje išdegtas
tavo plytų molis?
Juodoji keramika ‒
du pakumpę pavidalai ‒ moterys
siuvinėja savo dienas
atskirai
susitikdamos žvilgsniais
nuo kurių įskyla delnai kad būtų įbrėžtos
naujos likimo linijos
slepiame už nugarų rankas
kaip vaikystėj šokoladą aptirpusį
lūpos išduoda saldumą akims
molio lipdymo geismą bandom nuslėpti
nusigręždamos
užsimerkiame sapnui
apie tai kad esame pasmerktos.

Siuvinėjimo menas ‒
nepalikti mazgų
išvirkščiojoj gyvenimo pusėj
mums nepasiekiamas.

 

Kiaukuto nešėja

Esu kiaukuto nešėja driekiasi
Šliūžė kraujuoja namelio
Sienos įaugę į kūną nejautru
Nervų sistema be skausmo receptorių
Tikiuosi kitaip jau seniai būčiau skilusi
Į laisvę ir tave mylimoji
Neleisk pasiduoti
Kol kiaukuto gniaužtuose dar
Mano namai kol esu
Tvirtovė abiems
***

Pasaulis keičiasi, mylimoji
Pakvimpa levandų laukais, kuriuose prasilenkiam
Tik žvilgsniais įpindamos dar vieną dieną į grožio vainiką ‒
Atgniaužtoje saujoj ne rožė kraujuoja
Tai stigma paženklina delnus sapnų nėriniais
Kai sustoju už nugaros saulei uždengusi tavo akis
Vien tik vėją pajusi alsuojant į petį
Tariant vardą ‒
Save ne mane atpažink

Neringos Dangvydės nuotrauka

Neringos Dangvydės nuotrauka

 

***

Iš vieno kevalo išlukštentos
keimeriu nusiritame
dienos delno linijomis
glamonės aidu
dūžtame į vakaro horizontą
nakties pusiaukelėje
prie sapno ribos
sustojame
pasitikrinti – ar tikrai?

Ar tu čia? Kodėl ateini,
kai ištarti buvimą kartu neįmanoma?

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s