Gabrielė Labanauskaitė. Avaspo.

Muzika:

 

Žodžiai:

 

COPY PASTE

 

Mūsų lyderiams taip patinka būti panašiems į tėvus,

Nors tėvai jau seniai neparneša namo mamuto.

Mūsų ekonomikai taip patinka būti panašiai į mamą,

Dažniausiai ji stengiasi būti stabili ir atsakinga,

Bet jei pratrūksta, peša slapta cigaretę po cigaretės.

 

Mūsų biržos akcijoms taip patinka būti panašioms į seseris

Jos ginčijasi tarpusavyje ir vagia vienos kitų veidrodėlius.

Mūsų kapitalui taip patinka būti panašiam į brolį ‒

Dažniausiai  į vyriausiajį brolį ‒ jis žino, ko reikia.

 

Mūsų žiniasklaidai patinka būti panašiai į pirmos eilės pusseserę

Skleidžiančią gandus po kiekvieno giminių baliaus.

Mūsų reklamos panašios į hiperaktyvias dukterėčias,

O nekilnojamasis turtas panašus į nuo antsvorio kenčiantį dėdę.

 

Mūsų belyčiai nuodai yra arčiausiai kūno.

Mūsų belyčiai nuodai išsišakoja kaip medis,

Giminės medis TV ekranuose.

 

Aš neturiu šeimos.

Anksti tapau našlaite.

 

LAIŠKAS POETEI

 

anksčiau vaidenosi

vyrai

nuo kurių galėčiau

gimdyti vaikus

bet neprisirpus buvau

palaidojau per anksti ‒

kai reiks, galvojau,

liks balzamuoti.

 

Dabar gi,

trisdešimties būdama

kaip Sapfo krūtimis

apvytusiomis

nebematau tokių vyrų

(ar vyrų iš vis nematau)

o rankos per silpnos

kad bandytų ko ieškot

po

velėna.

 

 

SALTO MORTALE

 

Mūsų pasimatymai grimzta

sekmadienio baseinuose.

Kiekvienas susitikimas išmoko

slysti dugnu, neprigerti.

Ir plaukti susikabinus.

Dar – mojuoti ranka verpetuose

užstrigusioms medūzoms.

 

Kai bijojom žodžių liūties, mažai

tada galvojome apie

skendimo privalumus.

Tik vėliau supratome, kad baseino

vanduo nėra žydresnis už tavo akis.

Kai prisimerki prieš nerdama

į kasdienybės dangoraižius.

 

Pažiūrėk atidžiau, sakai man, –

kiekvienas stogas yra

tramplynas

Salto mortale

į miesto vidurius.

 

 

LIUDA IR BRONĖ

 

Kadaise mano močiutės buvo tokios skirtingos –

Viena universiteto, kita – filharmonijos laumė.

Viena dėstė, kita plėšė bilietėlius

Ir abi man jos buvo svarbiausi vaikystės vektoriai,

Nors ne jos, o seneliai pirko lėles, ledus ir laikrodžius.

 

Kadaise viena mano močiutė buvo baltarankė aristokratė,

O kita – bitė, nenuilstamai skrendanti nuo buities žiedo prie žiedo.

Pirmoji, Liuda, buvo blondinė ir gyveno prie jūros,

Ošiant vakarui skaitydavo poeziją medžio paunksmėje.

 

Bronė, antroji močiutė, tuo tarpu koliodavo kiemo pienburnius,

Jei laužydavo jos pasodintų berželių šakas, ar per orlaidę

Gėdindama varydavo anūkės kavalierius namo –

Nėra ko čia po langais naktimis duobes stoviniuoti.

 

Pirmoji man sakė, kad turiu tvirtai prisėst šikną prie kėdės,

Jei noriu būti rašytoja, o ne skrajoti padebesiais,

O Bronei vis atrodė, kad pervargsiu, sugadinsiu akis,

Kad knygos baisiai išsekina, ir slėpdavo jas, kai nematydavau.

 

Abi kadaise jaunystėje jos buvo, ocho, kokios buvo!

Mėgo žmones, svečius, elegantiškus rūbus ir vakaro kvaitulį.

Dabar pirmosios kosmetikos staliuką dengia vaistai, ne „Channel“ pudrinės,

Antrosios spintelę puošia džiovintų vaistažolių kūgiai.

 

Ir dabar man jos jau daug kuo panašios: vienos pižama juodais katinais

Siuvinėta, kitos naktiniai drambliais marginti.

Abi miega nerimastingai, trūkčiojant sapno gijoms.

Štai kas lieka, kai nieko nelieka iš audringų naktų, pagalvoju.

Abiejų vyrai knarkia kituose kambariuose, už sienos.

 

Kas pažįsta Liudą ir Bronę, sako, kad esu du viename,

Keista analgama, kurioje mamos auklėjimo poveikis – tik dėmė,

Kurią lengvai panaikina valiklis.

Štai kokios tos mano močiutės – viena žemės paukštis, kita – dangaus.

Mylimiausios plazdenančios sielos.

 

 

KAIP BRONĖ ATSIVERTĖ Į KRIKŠČIONYBĘ

 

Vaikeli, sako, tuoj mirsiu,

Reikia užsidirbti taškų, jei nori patekti į rojų,

Nusipirko kryželį ir keletą šventųjų paveikslų –

Kabo jie šalia žento išdrožto Vyčio ir Bobiko,

Pirmo šeimos šuns nuotraukos.

 

Sekmadieniais mano močiutė žaidžia teleloto

Ir kaupia taškus bažnyčioje.

 

 

KOSMOSAS

 

turiu draugę pravarde Kosmosas

ne todėl, kad ji valgo tik alų

mėgsta narkotines medžiagas

šilką, aksomą,

apelsinų odelę ant merginų šlaunų

ne

todėl,

kad kad klijuoja į savo pašto albumą

ženklus ir veidus, patikusias šypsenas

į ramybės galeriją, į kurią patenki pro jos sielos duris

ne todėl, kad jai žiemos per karštos

per šaltos vasaros per mažai ežerų Lietuvoj

ne todėl, kad ji kvepia Nabokovu,

atmintinai moka Rimbaud, Valery,

dievina juos po vieną raidę,

nors nekenčia prancūzų,

kurie, anot Kosmoso, tiesiog neraštingi dobilai,

nesugebantys be klaidų parašyti „Je t’aime“.

 

Šiaip Kosmosas yra visada laiminga.

Per pasaulį eina lengvai, iš paskos jai skrenda kometos.

 

CEZARIO PJŪVIS

 

Jau tuoj tuoj gims eilėraštis,

Tik jis nuskendo tavo odos mėnesienoj

Jau tuoj tuoj gims eilėraštis,

Tik žirgai pralėkė skruostu, pakilo vėjas

Nusinešė puslapius, saulę ir jaunaties pjautuvą.

Jau tuoj tuoj gims eilėraštis ‒

Mylimoji nardo plaukais, tai pasroviui, tai prieš srovę,

Ji turi daugiau rankų nei Šiva.

Jau tuoj tuoj gims eilėraštis,

Tik pasigirsta ne riksmas, o nutylėjimas

Žodžių pelkės užanka, užsirakina jaudulio raktais.

 

Jau tuoj tuoj gims eilėraštis –

Tiek sielų norėjo jį pagimdyti.

Jau tuoj tuoj gims eilėraštis –

Bet tik tau pavyko jį nubaidyti.

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s