Muzika:
Žodžiai:
COPY PASTE
Mūsų lyderiams taip patinka būti panašiems į tėvus,
Nors tėvai jau seniai neparneša namo mamuto.
Mūsų ekonomikai taip patinka būti panašiai į mamą,
Dažniausiai ji stengiasi būti stabili ir atsakinga,
Bet jei pratrūksta, peša slapta cigaretę po cigaretės.
Mūsų biržos akcijoms taip patinka būti panašioms į seseris
Jos ginčijasi tarpusavyje ir vagia vienos kitų veidrodėlius.
Mūsų kapitalui taip patinka būti panašiam į brolį ‒
Dažniausiai į vyriausiajį brolį ‒ jis žino, ko reikia.
Mūsų žiniasklaidai patinka būti panašiai į pirmos eilės pusseserę
Skleidžiančią gandus po kiekvieno giminių baliaus.
Mūsų reklamos panašios į hiperaktyvias dukterėčias,
O nekilnojamasis turtas panašus į nuo antsvorio kenčiantį dėdę.
Mūsų belyčiai nuodai yra arčiausiai kūno.
Mūsų belyčiai nuodai išsišakoja kaip medis,
Giminės medis TV ekranuose.
Aš neturiu šeimos.
Anksti tapau našlaite.
LAIŠKAS POETEI
anksčiau vaidenosi
vyrai
nuo kurių galėčiau
gimdyti vaikus
bet neprisirpus buvau
palaidojau per anksti ‒
kai reiks, galvojau,
liks balzamuoti.
Dabar gi,
trisdešimties būdama
kaip Sapfo krūtimis
apvytusiomis
nebematau tokių vyrų
(ar vyrų iš vis nematau)
o rankos per silpnos
kad bandytų ko ieškot
po
velėna.
SALTO MORTALE
Mūsų pasimatymai grimzta
sekmadienio baseinuose.
Kiekvienas susitikimas išmoko
slysti dugnu, neprigerti.
Ir plaukti susikabinus.
Dar – mojuoti ranka verpetuose
užstrigusioms medūzoms.
Kai bijojom žodžių liūties, mažai
tada galvojome apie
skendimo privalumus.
Tik vėliau supratome, kad baseino
vanduo nėra žydresnis už tavo akis.
Kai prisimerki prieš nerdama
į kasdienybės dangoraižius.
Pažiūrėk atidžiau, sakai man, –
kiekvienas stogas yra
tramplynas
Salto mortale
į miesto vidurius.
LIUDA IR BRONĖ
Kadaise mano močiutės buvo tokios skirtingos –
Viena universiteto, kita – filharmonijos laumė.
Viena dėstė, kita plėšė bilietėlius
Ir abi man jos buvo svarbiausi vaikystės vektoriai,
Nors ne jos, o seneliai pirko lėles, ledus ir laikrodžius.
Kadaise viena mano močiutė buvo baltarankė aristokratė,
O kita – bitė, nenuilstamai skrendanti nuo buities žiedo prie žiedo.
Pirmoji, Liuda, buvo blondinė ir gyveno prie jūros,
Ošiant vakarui skaitydavo poeziją medžio paunksmėje.
Bronė, antroji močiutė, tuo tarpu koliodavo kiemo pienburnius,
Jei laužydavo jos pasodintų berželių šakas, ar per orlaidę
Gėdindama varydavo anūkės kavalierius namo –
Nėra ko čia po langais naktimis duobes stoviniuoti.
Pirmoji man sakė, kad turiu tvirtai prisėst šikną prie kėdės,
Jei noriu būti rašytoja, o ne skrajoti padebesiais,
O Bronei vis atrodė, kad pervargsiu, sugadinsiu akis,
Kad knygos baisiai išsekina, ir slėpdavo jas, kai nematydavau.
Abi kadaise jaunystėje jos buvo, ocho, kokios buvo!
Mėgo žmones, svečius, elegantiškus rūbus ir vakaro kvaitulį.
Dabar pirmosios kosmetikos staliuką dengia vaistai, ne „Channel“ pudrinės,
Antrosios spintelę puošia džiovintų vaistažolių kūgiai.
Ir dabar man jos jau daug kuo panašios: vienos pižama juodais katinais
Siuvinėta, kitos naktiniai drambliais marginti.
Abi miega nerimastingai, trūkčiojant sapno gijoms.
Štai kas lieka, kai nieko nelieka iš audringų naktų, pagalvoju.
Abiejų vyrai knarkia kituose kambariuose, už sienos.
Kas pažįsta Liudą ir Bronę, sako, kad esu du viename,
Keista analgama, kurioje mamos auklėjimo poveikis – tik dėmė,
Kurią lengvai panaikina valiklis.
Štai kokios tos mano močiutės – viena žemės paukštis, kita – dangaus.
Mylimiausios plazdenančios sielos.
KAIP BRONĖ ATSIVERTĖ Į KRIKŠČIONYBĘ
Vaikeli, sako, tuoj mirsiu,
Reikia užsidirbti taškų, jei nori patekti į rojų,
Nusipirko kryželį ir keletą šventųjų paveikslų –
Kabo jie šalia žento išdrožto Vyčio ir Bobiko,
Pirmo šeimos šuns nuotraukos.
Sekmadieniais mano močiutė žaidžia teleloto
Ir kaupia taškus bažnyčioje.
KOSMOSAS
turiu draugę pravarde Kosmosas
ne todėl, kad ji valgo tik alų
mėgsta narkotines medžiagas
šilką, aksomą,
apelsinų odelę ant merginų šlaunų
ne
todėl,
kad kad klijuoja į savo pašto albumą
ženklus ir veidus, patikusias šypsenas
į ramybės galeriją, į kurią patenki pro jos sielos duris
ne todėl, kad jai žiemos per karštos
per šaltos vasaros per mažai ežerų Lietuvoj
ne todėl, kad ji kvepia Nabokovu,
atmintinai moka Rimbaud, Valery,
dievina juos po vieną raidę,
nors nekenčia prancūzų,
kurie, anot Kosmoso, tiesiog neraštingi dobilai,
nesugebantys be klaidų parašyti „Je t’aime“.
Šiaip Kosmosas yra visada laiminga.
Per pasaulį eina lengvai, iš paskos jai skrenda kometos.
CEZARIO PJŪVIS
Jau tuoj tuoj gims eilėraštis,
Tik jis nuskendo tavo odos mėnesienoj
Jau tuoj tuoj gims eilėraštis,
Tik žirgai pralėkė skruostu, pakilo vėjas
Nusinešė puslapius, saulę ir jaunaties pjautuvą.
Jau tuoj tuoj gims eilėraštis ‒
Mylimoji nardo plaukais, tai pasroviui, tai prieš srovę,
Ji turi daugiau rankų nei Šiva.
Jau tuoj tuoj gims eilėraštis,
Tik pasigirsta ne riksmas, o nutylėjimas
Žodžių pelkės užanka, užsirakina jaudulio raktais.
Jau tuoj tuoj gims eilėraštis –
Tiek sielų norėjo jį pagimdyti.
Jau tuoj tuoj gims eilėraštis –
Bet tik tau pavyko jį nubaidyti.
