„Vyrų klausimas“ ir feminizmas

Justinas Pladas

Tokia tema paruošti pranešimą kaip vyras feministas buvau prieš keletą metų pakviestas Kauno moterų draugijos konferencijoje, skirtoje pasipriešinimui prieš smurtą prieš moteris. Tuo metu man tokia temos formuluotė nesukėlė dvejonių, nes nuoširdžiai maniau, kad vyrai negali savęs laikyti tikrąja to žodžio prasme feministais ir savo, kaip vyro feministo, identitetą laikiau savaime kvestionuotinu, legitimia laikiau tik pro-feministinę ir solidarumo (angl. „ally“) poziciją. Dabar taip nebemanau ar veikiau manau radikaliai priešingai – „solidarumo“ ar „pro-feministinė“ laikysena yra problematiška, o (vyro) feministo identitetas yra kaip tik tai, ko reikia tikrai feministinei emancipacijai ir smurto lyties pagrindu pakirtimui iš pašaknų.

Minėtai konferencijai pranešimą paruošiau. Jis taip ir vadinosi – „Vyrų klausimas ir feminizmas“. Ir visai teisėtai manęs po jo užklausė ten dalyvavęs psichoterapeutas Vytas Stoškus, ar toji formuluotė paraidžiui solanistiškai neskamba kaip „žydų klausimas“ nacistinėje Vokietijoje, t. y. ar jau pats XY chromosomų turėjimas nėra „prigimtinė nuodėmė“, užkertanti vartus į postseksistinį rojų: greičiau kupranugaris pralys pro adatos skylutę, negu hetero baltasis vyras atsisakys savo privilegijų ir norės sukurti tikrą intymumą ir intelektualinę bendrystę (angl. „comradeship“) su moterimis, o ne vergvaldišką dominavimo-paklusimo santykį?

Jeigu nenorima, kad smurtas prieš moteris, priverstiniai abortai / abortų draudimai, prostitucija ir kiti žmogaus teisių pažeidimai nebūtų matomi kaip „moterų klausimai“, reikėtų liautis ir juos iš esmės siekiantį pažaboti judėjimą sieti tik su moterimis. Juk įdėmiau pažvelgus į prielaidas, iš kurių išplaukia šis vyrų (potencialaus) feministiškumo kaip probleminio savaime matymas, ten atrasime kaip tik tai, ką feminizmas siekia išnaikinti – lyčių priešpriešą (angl. „gender binary“). Ta pati Valerie Solanas „Vyrų išnaikinimo manifeste“ problemišku laikė ne tik vyriškumą, bet ir tai, ką ji vadino „vyrišku moteriškumu“. Šiuolaikinėje Lietuvos politikoje aukščiausiuose postuose mat(ė)ome ne vieną moterį, tačiau labai nedaug nuoseklios iš tiesų feministinės politikos. Ir tie politikai, kurie balsuoja prieš vis kaip grybai po lietaus dygstančius neokonservatyvius įstatymų projektus, gana lygiai pasiskirsto pagal lytį. Tad klausimas yra ne „vyrų“ (XY) ar „moterų“ (XX), bet politinio projekto, kuriam įsipareigojama, feministiškumo.

Feminizmas, kaip politinis projektas, yra įsipareigojimas išnaikinti „lyčių papildomumo“, „lyčių priešpriešos“, „lyčių kalbos“ ideologemas ir tam gerų priežasčių turi ir vyrai, ir moterys. Ir tai jokiu būdu neturi būti interpretuota kaip maskulinistinis „priespaudą patriarchate patiria visi, ir vyrai, ir moterys, tik skirtingą“, anaiptol. Vyrai, ypač hetero baltieji išsilavinę vyrai, užima kur kas geresnę padėtį agency (liet. „veiksnumo“ – red. past.) atžvilgiu ir kaip tik dėl to jie gali ir lengviau suprasti, kokią nepakenčiamą padėtį patriarchalinėje visuomenėje užima moterys, kiek kūno, psichologinės laikysenos, išvaizdos kontrolės, neproporcingos atsakomybės pasidalijant darbus ir buitį, ir ypač ‒ visuomenės reprodukcijoje joms tenka, ir kaip tai komplikuoja jų padėtį darbo rinkoje.

Šiuo klausimu yra panašiai kaip su nuostata, kad depresija serga tik aukštesnės vidurinės klasės žmonės. Iš tiesų veikiau žemesnių ekonominių klasių žmonių gyvenimas yra toks depresinantis, kad jie laiko savo būseną įprasta ir natūralia daiktų tvarka, o ne sutrikimu, kuris galėtų būti eliminuotas garantavus orias darbo sąlygas ir socialines garantijas. Taip ir moterys, kenčiančios nuo patriarchalinės priespaudos, skrupulingai įverginamos nuo pat ankstyvosios socializacijos liaujasi matyti savo padėtį kaip nusikaltimą prieš jų žmogišką agency ir laiko savo subžmogišką būklę natūralia savo identiteto dalimi. Dėl to neturėtų stebinti, kad šiuolaikinio feministinio judėjimo lyderiai lygia greta su moterimis yra vyrai. Pavyzdžiui, kovos prieš smurtą prieš moteris naujos feministinės paradigmos – coercive control (liet. „prievartinės kontrolės“ – red. past.) – autorius, socialinio darbo profesorius Evanas Starkas ar smurto lyties pagrindu prevencijos, orientuotos į smurtinio įvykio stebėtojus (angl. „bystander approach“) aktyvistas Jacksonas Katzas. Panašiai abolicionizmo, judėjimo prieš juodaodžių vergovės panaikinimą, idėjiniai palaikytojai buvo ir baltieji.

Mano manymu, sisteminė klaida, kuri daroma bandant įtraukti į feministinį judėjimą tiek vyrus, tiek ir moteris, yra ta, kad remiamasi „empatišku“ (žr. diskusiją dėl empatijos NK95 kontekste) požiūriu, neva tik patyręs tam tikrą priespaudą asmuo, panašiai sužalotas ar turintis taip nukentėjusių artimųjų gali turėti motyvaciją keisti ydingą patriarchalinę tvarką. Laisvės ir individo autonomijos, agency, klausimas turėtų būti tokio aktyvizmo centre, o ne žaizdos ir artimo kančios. Taigi atitinkamai ir politinė emocija, paleidžianti solidarizavimosi variklį, turėtų būti teisėtas pyktis ar net įniršis, noras pastatyti smurtautojus į vietą (taip, taip, bėda ne tai, kad feministės matomos kaip „piktos“, bet tai, kad to pačių feminisčių gėdijimasi kaip „blogo tono“), o ne užuojauta moterims kaip smurto lyties pagrindu aukoms ir apeliacijos į pavergėjų gailestingumą. Ne „hegemoninis vyriškumas“, o paties feminizmo antrinės stigmatizacijos būdu prisiimtas „moteriškumas“ yra tikrasis postseksistinės revoliucijos stabdis. Taigi tikrasis feministinis solidarumas yra ne „vyrų“ su „moterimis“ kaip genderizuotų subjektų, bet kaip post-seksistiniam politiniam projektui įsipareigojusių žmogų. Ir tikėtina, kad tai bus (ne)formalų humanitarinį išsilavinimą turintys asmenys, iš tiesų Naujosios kairės intelektualai ir progresyvūs naujos socialinės-pedagoginės sistemos kūrėjai, suinteresuoti radikaliai kitokia hierarchija sociopolitinuose ir kultūriniuose sluoksniuose.

 Feministinę politinę bendriją kuria valia matyti visuomenę, kurioje lytiškumas turės tiek pat politinio svorio kiek akių spalva ar batų dydis. Vyras, kuris laiko save feministu, turėtų teikti savo „vyriškumui“ tiek pat politinės reikšmės. Apie tai, kodėl vyrai turėtų norėti nusigenderinti,reikėtų atskiro teksto, kuris išeitų už šioje esė keliamo klausimo ribų. Tai, ką siekta šiuo tekstu įrodyti, telpa į tezę, kad lyčių priešprieša grįsta politinė visuomenės sankloda turėtų būti nuversta kaip neadekvati anapus lytiškumo esančio Logos prasme, Logos hegemonija suinteresuotų abiejų lyčių asmenų.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s