Redakcinis. “Dilgėlė“ Nr. 4. „Solidarumas“.

Lying, thinking
Last night
How to find my soul a home
Where water is not thirsty
And bread loaf is not stone
I came up with one thing
And I don’t believe I’m wrong
That nobody,
But nobody
Can make it out here alone.

Maya Angelou (1928‒2014)

Kam man reikalingos bendramintės? Kam man draugės ir draugai? Kam man šitas vyno butelis ir pokalbis per naktį? Kam man šita knyga, šitas eilėraštis, šitas tekstas, per kurį kalba kitas žmogus? Kam šitas veidais mirgantis kompiuterio ekranas? Kam mums šitas žurnalas, šitas rašymas ir skaitymas?

Kartais galvoju, galbūt tam, kad neišprotėčiau, kad žinočiau, jog esu, ir ne tik esu, bet ir turiu teisę būti, būti taip, kaip galiu, sugebu ir noriu. Kad žinočiau, jog nesu nei keistuolė, nei ištvirkėlė, nei pilka pelė, nei egoistė, nei hedonistė, nei vienuolė, nei idiotė, nei ekstravagantiška pasileidėlė, nei tautos išdavikė. Kad jokia etiketė manęs neįspraudžia į siaurus rėmus.

Kad mano egzistavimas įgautų prasmės, mano gyvenimas taptų nuosekliu pasakojimu. Ir tikrai ne tam, kad mano gyvenimas būtų „toleruotinas“, bet tam, kad žinočiau, jog mano gyvenimas yra gražus, įdomus, fantastiška odisėja, kova už geresnį pasaulį, kelias į revoliuciją!

Žinau, kad esu gimusi tokioje visuomenėje, kurioje žodžiai „bendruomenė“, „kolektyvas“, netgi „draugas“ ir „draugė“ yra praradę vertę pusę šimto metų vykusioje socialistinių vertybių infliacijoje, kažkodėl vadintoje komunizmu. Kita vertus, vienai ideologijai žlugus ir „šeimai“ bei „tautai“ tapus naujomis senos nomenklatūros šventomis karvėmis, žodžiai „seserys, motinos ir dukros“, nebegali būti mąstomi atsietai nuo konservatyvaus diskurso.

Tad ar mes galime apskritai atsiimti tuos žodžius ir tas idėjas apie vienybę, apie solidarumą, apie giminiškumą, apie draugystę, tiek sugadintas ir nusavintas politinių, religinių, patriarchalinių galios struktūrų? Ar galime gyventi tokiuose „kolektyvuose“, kurie nereikalauja kvėpuoti viena ideologija? Ar galime kurti naujas, laisvu pasirinkimu pagrįstas aktyvistų „šeimas“, kuriose būtų galima gyventi kartu be emocinės prievartos? Ar galime būti idėjinės „seserys“, bet mokėti viena kitą kritikuoti be pavydo ir pykčio? Ar galime būti solidarios su tais, kuriuos visuomenė moko laikyti prastesniais, neatkartodamos stereotipų?

Šiame „Dilgelės“ numeryje, skirtame „solidarumo temai“, galbūt ir nerasite atsakymų į visus šiuos klausimus. Tačiau tikrai rasite daug pokalbių ir istorijų apie tai, kas svarbu, rūpi ir skauda, bei komentarų, skirtų  vieni kitų darbams, idėjoms ir tekstams. Šiame numeryje vyksta dialogas, kuris, tikimės, tęsis ne tik kituose numeriuose, bet ir už tekstų ribų. O pratęstas vėl sugrįš tekstais į „Dilgėlę“.

Apie tekstus

Savotišką netiesioginį filosofinį dialogą, susijusį su numerio tema „Solidarumas“, sudaro du interviu. Tai Godos Klumbytės pokalbis su mažai kam žinoma filosofe Renata Bikauskaite, rūpesčio etikos tyrinėtoja ir feministe, bei Jūratės Juškaitės pokalbis su populiaria viešosios erdvės filosofe ir feministe Nida Vasiliauskaite. N. Vasiliauskaitė pabrėžia būtinybę asmeniui siekti autonomijos, kurti savarankišką, nuo sociumo nepriklausomą asmenybę. Pasak jos, vienintelė teisinga feministinė politika yra tokia, kuri siekia visuomenės be lyčių, kurioje pripažįstama tik intelektualinė hierarchija. R. Bikauskaitės filosofija tuo tarpu prasideda nuo labai skirtingo supratimo apie individą: rūpesčio etikos perspektyva teigia, kad asmuo sukuriamas tik per santykius su kitais. Tad ir rūpestis kitais, jos manymu, turėtų būti vertinamas kaip universali žmogiška vertybė, nors tradiciškai ir siejama su moteriškumu.

Kitas „Dilgėlės“ užmegztas, irgi internetu vykęs pokalbis – tai diskusija apie gyvūnų teises ir feminizmą. Diskusijoje dalyvavo Aušrinė Skirmantė, Justinas V. Daugmaudis, Karina Klinkevičiūtė ir Vainius Volungevičius, turintys labai skirtingus požiūrius į tai, ar šie du judėjimai turėtų sietis ir kodėl. Vienoms feministėms veganizmas – neatsiejama jų kasdienės filosofijos ir aktyvizmo dalis. Kiti gi mano, kad gyvūnų teisių klausimai trivializuoja feminizmą, yra nesulyginami su žmonių lygybės klausimais.

Darja Davydova iš Kanados atsiuntė mums Artūro Tereškino knygos „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“ (2013) recenziją. A. Tereškino praktikuojamą autoetnografinį rašymo stilių organiškai pratęsia D.Davydovos refleksija apie jos pačios skaitymo procesą bei ryšį su knygoje aprašoma lietuviška popkultūra. Jos recenzija – tai jautraus ir pagarbaus skaitymo bei pozityvios akademinės diskusijos pavyzdys. Rasa Navickaitė tuo tarpu siūlo paskaityti žymaus amerikiečių trans teisių aktyvisto Deano Spade’o teksto „Kuo blogos teisės?“, pirmą kartą išverstą į lietuvių kalbą. Šis tekstas kritikuoja vien tik teisine reforma pagrįstą LGBT judėjimą JAV ir jo nejautrumą prasčiausioje socialinėje padėtyje esančioms grupėms, ypač žmonėms, kurie dėl rasizmo ir skurdo yra teisinės sistemos aukos, pvz. sėdi kalėjime. R.Navickaitės vertėjos įžanga siekia paaiškinti, kuo šis tekstas gali būti įdomus Lietuvos kontekste ir ko nereiktų išversti pernelyg paraidžiui.

Apie socialinę nelygybę, rasizmą ir kalėjimus Lietuvoje rašo Fiokla Kiurė. Jos asmeniškas pasakojimas apie ilgametę draugystę su romais, ypač apie ryšį su kalėjime sėdinčiomis moterimis/motinomis, atskleidžia nužmoginančią Lietuvos valstybinio aparato pusę. Jos pasakojimas padeda pažinti stereotipais apipintą romų bendruomenę ir ragina aktyviai priešintis rasizmui ir nieko nelaukiant atvirai solidarizuotis su taboru ir romais. Apie kalėjimus užsimenama ir dar viename šio „Dilgėlės“ numerio straipsnyje. Aira Leonidovna pasakoja apie savo herojes „Pussy Riot“ ir jų nuopuolį. Išgarsėjusios radikaliais performansais, dėl to net pakliuvusios į Rusijos kalėjimą, šios drąsios ir akiplėšiškos feministės neįtikėtinai lengvai parsidavė blizgančio kapitalizmo vilionėms – kelionėms po Vakarų pasaulį, glamūriniams žurnalams ir prašmatniems priėmimams. „Pussy Riot“ istoriją A. Leonidovna pasakoja ne tik išsamiai, tačiau ir nepaleisdama intrigos siūlo. Tai privalomas skaitinys visiems, norintiems turėti nuomonę apie „Pussy Riot“.

Savo mintimis apie solidarumą, karą ir feminizmą dalinasi teisininkė ir aktyvistė Laima Vaigė. Ką daryti feministėms, kai visuomenė galvoja tik apie karinį saugumą? Ar jos gali kelti lyčių lygybės reikalavimus? Galų gale, kaip feministėms išvengti karinės logikos atkartojimo, klausia L. Vaigė ir pateikia kelis galimus patarimus. Neringa Dangvydė tuo tarpu svarsto, kaip reikėtų vertinti šviežiai perrinktos Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės laikyseną LGBT klausimų atžvilgiu. Ar mums turėtų rūpėti jos, ar bet kurio kito valstybės tarnautojo seksualinė orientacija? N. Dangvydės manymu – ne, kol jų vykdoma politika užtikrina lygybę visiems. Šiame „Dilgėlės“ numeryje – ir pirmasis vyriškosios lyties autorius. Justinas Pladas rašo kaip tik apie tai – apie vyrų poziciją feminizme. Straipsnyje atsispindi jo paties mąstymo keitimosi procesas. Nuo to, kad manytų, jog vyrai gali tik palaikyti feminizmą iš šalies, būti moterų sąjungininkai, J. Pladas teigia perėjęs prie radikalaus įsitikinimo, kad tik visiškas moteriškumo ir vyriškumo kategorijų sunaikinimas gali sukurti lygesnę visuomenę.

Ką manote jūs? Rašykite dilgele.org@gmail.com ir pasikalbėsime. O kol kas – malonaus skaitymo ir iki kito numerio, kuriame greičiausiai bus kiek mažiau tekstų ir kiek daugiau – įvairių kitokių medijos formų.

 

„Dilgėlės“ redakcija

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s