Recenzija. Skaitant Artūro Tereškino knygą „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“

Darja Davydova

Artūras Tereškinas knygoje „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“ rašo, kad popkultūra siūlo galimus atsakymus įklausimus, ką reiškia būti vyru ir moterimi, savimi ir kitu, kentėti, užsiimti seksu, nusivilti, priešintis nevilčiai, išgyventi gėdą, tapti įžymybe, patirti nepatogumo jausmą (24).

"Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai" (2013)

“Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“ (2013)

Tuomet, kai rašau šį tekstą, tarsi iliustracija knygai lietuviškuose naujienų portaluose vis dygsta šviežiai Euroviziją laimėjusios deiviškosios Conchitos Wurst nuotraukos. Įspaudžia glamūrinę barzdotą šypseną į atmintį. Tekstai, kuriuos tos švytinčios nuotraukos lydi, pilni jausmų – pasišlykštėjimo ir nerimo, kad štai kokiuose freak šou Europa verčia Lietuvą dalyvauti, triumfo ir vilčių, kad gal vis dėlto atsipalaiduos kiekvieną mūsų kaip itin nepatogus drabužis spaudžiančios nereikalingos lyčių taisyklės. Kol kas dar neaišku, kaip susidėlios šis afektų kaleidoskopas. Ar pasibaigus šurmuliui Austrijos drag’as taps banalia popkultūros dalimi, iš kurios lietuviškos žvaigždės skolinsis idėjų? Ar skambės jos eilės apie fenikso prisikėlimą Lietuvos piliečiams perkant dešrą maisto parduotuvėje? Ir ar galės Conchitos siūlomi vaizdiniai, jos gyvenimo poetika, jos jausmų istorijos ir kūniški tekstai įeiti į tą Tereškino paminėtų galimų atsakymų spektrą Lietuvoje šalia Džordanos Butkutės ar „Olialia“ tipo merginų grupių?

Tereškino knyga yra, mano žiniomis, vienintelis iki šiol publikuotas tekstas, kuris nagrinėja Lietuvos masinę kultūrą nesupaprastinant analizės iki pasibjaurėjimo banalumu arba jos nuvertinimo kaip tautos bukinimo ir manipuliacijos priemonės. Autoriaus žvilgsnis į popkultūrą yra rimtas, paremtas Stuarto Hallo požiūriu, kad vartotojai nėra vien naivi minia, kuri skaito ją taip, kaip duota. Priešingai, Hallo teorija teigia, kad auditorijos nuolatos dalyvauja iššifruojant daugiasluoksnes reikšmes: kai ką priima, kai ką atmeta, kai kam suteikia naujų reikšmių. Tokios perspektyvos pranašumus geriausiai parodo autoriaus naudojamas autoetnografinis tyrimo ir rašymo metodas. Ši knyga – ne tik pokalbių laidų, įžymybių, serialų, Vilniaus kasdienybės interpretacija, bet ir istorija apie tai, kaip šie viešosios erdvės elementai įrašo reikšmes, jausmus, žymes ant autoriaus kūno, nustato jo santykį su aplinka, iššaukia afektyvias reakcijas. Blaško Tereškiną popkultūros siunčiamos bangos, graudina „Bėdų turgaus“ skausmai, žavi ar nuvilia įžymybės, išvargina serialuose dominuojantys vyriškumo modeliai, keri „Olialia“ pupyčių dainavimas kūnais, frustruoja vis labiau kapitalistinio ir piliečiams nepatogaus Vilniaus geografija. Per jį, aišku, migruoja ir nelietuviški kultūros elementai. Autorius pats tampa masinio vartojimo tekstu, kurio skaitymas kartais teikia malonumą, kartais banaliai išsitęsia kaip kramtomoji guma, kartais kaip horoskopas nupasakoja tai, ką ir pati apie savo gyvenimą jau taip gerai žinau. O kartais tiesiog prasilenkia mano jausmų visai nepalietęs. Bet kuriuo atveju, ši autoetnografinė istorija grakščiai pademonstruoja, kad žmogus kaip baltas lapas neegzistuoja. Visi mes mirkstame popkultūros konstruojamuose pasauliuose, net jeigu ir šlykštimės jos paviršutiniškumu, jos vulgarumu, jos kūnų ir jausmų sudaiktinimu.

Tereškinas rašo: „vartodami popkultūrą ne tik išreiškiame save, bet ir leidžiame kitiems spręsti apie mus“ (18). Lietuvos feminisčių pozicija popkultūros klausimu yra nuspėjama – popkultūra apnuogina ir sudaiktina moteris, propaguoja smurtą, įtvirtina patriarchalinę santvarką. Stebėdama viešas diskusijas apie Lietuvos masinę kultūrą, kartais pagalvoju, kad pati feministinė tapatybė yra dažnai išreiškiama popkultūros vertės paneigimu. „Olialia pupytės“ yra paaiškinamos kaip manipuliacijos moterimis priemonė, ir ambicinga, mąstanti, savarankiška moteris (ar vyras) turi jausti joms panieką ar bent jau užuojautą. Toks požiūris visada mane neramino. Žinau, kad bandydama kalbėti apie tai, kad moterys popkultūroje (ar kur kitur) kūrybiškai vartoja turimus išteklius – seksualumą, kūną, socialinį kapitalą, elgesio normas, – savo ekonominiams, seksualiniams, politiniams tikslams pasiekti, rizikuoju būti matoma kaip feminizmo išdavikė. Todėl esu ypač dėkinga Tereškino argumentavimui, kad „Olialia pupytės“ yra anaiptol ne skriaudžiamos moterys, bet monstriškos būtybės, kurių kūnai nuolatos keičiasi ir plečiasi, išbando moteriškumo ribas, groteskiškai erotizuoja nuolatinę materijos kaitą, ironizuoja dominuojančio moteriškumo perteklių, reikalauja jų materialinių ir seksualinių norų patenkinimo. Taip pat, kaip teigia autorius, jų pornoelegancija keičia Lietuvos viešąją sferą, atveria ją pokalbiui apie seksą.

Iš tikrųjų, tikiu, kad ne vien mokslininko, bet ir eilinio masinės kultūros vartotojo žvilgsnis yra daugiasluoksnis, kuriame tokie kultūriniai simboliai kaip įžymybės priimami tuo pat metu ir rimtai, ir ironiškai, o kartais ir panaudojami seksualumo bei intymumo išraiškai. Kalbėdami apie Oksanos Pikul dirbtinę krūtinę, galime žavėtis ar bjaurėtis, tačiau bet kokiu atveju nebūtinai komodifikuojame moteriškumą. Tas pokalbis taip pat gali pripažinti moters kūno, lytinio kūrybingumo ir seksualinės raiškos svarbą bei kelti iššūkį dominuojančiam sakralumo diskursui, kuris išaukština moterį kaip motiną, bet tuo pat metu neigia jos seksualumą. Kai kūno seksualumas tampa toks akivaizdus viešoje erdvėje, kad jo nebeįmanoma ignoruoti, tai taip pat gali sukurti galimybę kalbėti ir apie alternatyvas heteronormatyvioms vertybėms, tapatybėms ir intymumo modeliams. Būtent todėl LGBTQ kultūrose taip dažnai yra kūrybiškai panaudojami patys banaliausi popkultūros elementai.

Šalia lyties ir seksualumo Tereškino analizė taip pat atkreipia dėmesį ir į kitus svarbius Lietuvos popkultūrai ir viešam gyvenimui objektus. Šie objektai – tai skausmo, kentėjimo, nuopolio ir prisikėlimo istorijos, atsidavimas romantinei meilei, aistringas materialinės gerovės siekis, gebėjimas skoningai vartoti sutvarkytame Vilniuje. Apie šiuos objektus kalba populiariausių pokalbių laidų ir serialų siužetai, dainuoja Džordana Butkutė, jais grindžiama Vilniaus senamiesčio estetika. Tenka pripažinti, kad šie objektai kelia man, Lietuvos queer emigrantei ir ant skurdo ribos ilgą laiką gyvenančiai studentei, ne itin malonių asociacijų. Jie primena tą neatitikimo ir sutrikimo jausmą, kurį išgyvenu, kai popkultūra liaupsina man nepasiekiamą ir nepatrauklų gyvenimą, kai savo atvaizdo joje nematau ir todėl pradedu abejoti, ar apskritai egzistuoju. Todėl vis bandžiau Tereškino knygoje, ypač jos autoetnografiniuose elementuose, atrasti popkultūros skaitymą, kuris pritaikytų šiuos nepatogius, į depresiją varančius objektus mano gyvenimui. Labiausiai, manau, jam tai pavyksta kalbant apie jau minėtas „Olialia“ bei apie Vilniaus kasdienybės geografiją.

Artūras Tereškinas

Artūras Tereškinas

Įdomus man autorius visoks, net ir melancholiškai pavargęs ar sustingęs prie televizoriaus, bet labiausiai – tuomet, kai šlaistosi po nepatogias, Zuoko dar nesutvarkytas, „negeras“ sostinės vietas. Vos keliuose puslapiuose jis paliečia kasdienio nepaklusnumo ritualus ir atskleidžia ribotas galimybes priešintis nuolatiniam viešos erdvės sterilizavimui. Tokiais ritualais tampa miesto erdvės erotizavimas, kreisavimas, pasivaikščiojimai po tas vietas, kuriose nedera tavo nepadorus elgesys ar nepritampantis kūnas. Čia Tereškinas pateikia Vilniaus geografijos skaitymą remdamasis queer teorija („žydroji teorija“ pagal autorių). Šis skaitymas transformuoja kapitalistinio miesto nepatogumą į pasipriešinimo galimybes, vietą ironijai, keičia gyventojų santykį su miestu.

Kaip teigia neoliberalizmo teoretikė Lauren Berlant, rašydama apie tai, kodėl esame prisirišę prie tų gyvenimo scenarijų, kurie mums kelia skausmą, žiaurūs yra ne patys mūsų optimizmo objektai, bet santykiai su jais. Kenčiame ne dėl to, kad vertiname romantinę meilę ir materialinę gerovę, bet todėl, kad nenustojame su jais sieti visų savo vilčių net tuomet, kai jie mūsų netenkina ar kelia nuolatinį skausmą. Būtent todėl ji kviečia kurti naujus santykius su mūsų gero gyvenimo fantazijomis. Tad ir Tereškino knygoje labiausiai vertinu tuos momentus, kai jo nagrinėjami popkultūros elementai yra skaitomi ne vien kaip lietuviškos realybės simptomai bei žiauriojo optimizmo objektai, bet kai atsiranda galimybė permąstyti savo santykį su jais. Aišku, kad kai kurie objektai yra labiau minkšti ir pasiduodantys jų peršifravimui, negu kiti. Tačiau manau, kad įmanoma skaityti ir kitus nuvalkiotus Lietuvos popkultūros simbolius – chamiškas įžymybes, banalius serialus, nuspėjamas pokalbių laidas – kuriant alternatyvias reikšmes ir nepaklusnumo strategijas. Galbūt kaip ir „Olialia pupyčių“ perteklinį seksualumą, taip ir Džordanos Butkutės gero gyvenimo objektus ar kentėjimo istorijas pokalbių laidose galime „suqueerinti“, peršifruoti, sulipdyti iš jų savo kasdienybės atvaizdus. Na, ne šios knygos tikslas yra tokių reikšmių paieška, juk tai yra tik vieno žmogaus kasdienio mirkimo popkultūroje istorija. Ir tas mirkimas, kaip Tereškinas sąžiningai parodo, yra ne visada maištaujantis, bet dažnai kupinas pasyvumo, neapsisprendimo ir ašarų. Bet kuriuo atveju, dėkoju autoriui už metodologiškai ir teoriškai originalų tekstą, kuris įneša naujų vėjų į Lietuvos kultūros studijas.

 

Darja Davydova yra lyties, feminizmo ir moterų studijų doktorantė ir šiuo metu dėsto kursą „Seksas, lytis ir popkultūra“ Yorko Universitete, Toronte

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s