„Pussy Riot“: punk is dead

Aira Leonidovna

XXI amžiuje didvyrių, didmoterių ir kitų herojų įprasta ieškoti nebent praeityje. Visi kiti ir kitos, apie kuriuos žinome, daugeliu atvejų yra ryškesnės ar blankesnės popžvaigžės, politikai ar žmonės, apie kuriuos skelbiama žurnale „Forbes“.

Bet aš tikiu, kad ir šiais laikais gyvena tikri herojai – kovotojai, drąsuoliai, atradėjai, nuotykių ieškotojai, avantiūristai ir išmintingieji, nepaisant to, kad dažniausiai jie ir jos ir lieka nematomi, nepatenka į popkultūros akiratį. Tačiau svarmenis, ant kurių parašyta HEROJIŠKUMAS, pakelia ne visi, kuriuos galbūt norėtume pavadinti herojais. Herojumi ar heroje būti sunku, o dar ypač kai ši sąvoka nublankusi. Tačiau ji išlieka svarbi. Man herojaus (-ės) sąvoka reiškia žmogų, kuris sugeba padaryti tai, kas peržengia eilinio mirtingojo gebėjimus – nuovoką, valią ar drąsą ar kt. – ir padaro jį ar ją pavyzdžiu. Gal dabar, kai nebėra herojų kulto, ši sąvoka tampa dar autentiškesnė, nes savų herojų turime ieškotis patys ir susikurti jiems kriterijus.

"Pussy Riot" teisme

“Pussy Riot“ teisme

Prie asmeninių herojų dar visai neseniai buvau priskyrusi Rusijos feministinės pankroko grupės „Pussy Riot“ nares Nadieždą Tolokonikovą (g. 1989), Mariją Aliochiną (g. 1988) ir Jekateriną Samucevič (g. 1982). Šios trys merginos buvo sučiuptos po to, kai per užgavėnes 2012 metais kartu su kolegėmis užsidėjusios spalvotas balaklavas sugrojo, sudainavo ir sušoko garsųjį „Bogorodica, Putina progoni“ – maldą, kad Mergelė Marija taptų feministe ir išgelbėtų šalį nuo V. Putino. Apie „Pussy Riot“ diskutavo aukščiausiuose politikos, popkultūros ir meno sluoksniuose.

Užsisukus kampanijai (padėjo Rusijos liberaliosios opozicijos jėgos) sulaikytas merginas palaikė viso pasaulio įžymybės ir popžvaigždės, pvz., Yoko Ono, Madonna, McCarney ir kt. Tačiau dvi iš trijų sulaikytųjų – Nadiežda ir Marija – buvo nuteistos dvejus metus kalėti už chuliganizmą ir išbuvo kalėjime beveik visą numatytą laiką, 21 mėnesį. Jekaterina po 4 mėnesių buvo paleista lygtinai. Sakau, kad žavėjausi jomis, būtuoju laiku, nes kaip stipriai „Pussy Riot“ buvau pamilusi, taip pat stipriai ir nusivyliau, vos Nadieždai ir Marijai išėjus iš kalėjimo. Nadiežda ir Marija, deja, tapo savo pačių parodija. Jekaterina liko arčiausiai idealo, bet apie ją seniai niekas negirdėjo. Noriu apžvelgti ir truputį panagrinėti „Pussy Riot“ kaip meninį protesto projektą ir pamėginti komentuoti Nadieždą ir Mariją, tapusias reprezentatyviais „Pussy Riot“ veidais, kaip visuomenės veikėjas ir kaip figūras, kuriam laikui tapusias mano herojėmis, sektinais pavyzdžiais.

Ištakos ir stilius

Grupė „Pussy Riot“ atsirado 2011 metų spalį. Prieš garsųjį performansą merginos viešose erdvėse sugrojo-sušoko dar keletą dainų, pvz.: ant kalėjimo stogo, palaikydamos politinius kalinius: „Cmert tiurmie, svobody protestu“, „Pizdiec seksistam, jobanam konformistam“, kur lieja savo požiūrį į putinišką glamūrą, konformizmą, seksizmą ir t.t. Visiems performansams būdingos tos pačios estetinės ir turinio savybės: netikėtos viešosios erdvės, spontaniškumas, atsitiktiniai žiūrovai, anonimiškumas, muzikinis primityvumas (jos pačios yra sakiusios, kad nebūtina mokėti dainuoti, svarbu mokėti rėkti, nes tai pankas), politiški, ironiški, pikti ir necenzūriniai tekstai; merginos iš dalies sukuria naują simbolį – spalvotą balaklavą (įprastas maištininkų / nusikaltėlių / teroristų simbolis yra juoda balaklava), apsirengia spalvotas sukneles ir timpes (netgi itin šaltu oru), pasitelkia grubius smūgiavimą imituojančius judesius. Jos sukūrė visai naują moters reprezentavimo formą – nuasmeninintą, beveidę, gruboką, estetiškai netelpančią į jokias padorios moters reprezentavimo gaires. Dar viena „Pussy Riot“ meninių protesto akcijų ypatybė – puikus performansų įrašų montažas. Dainų garso įrašus galima nemokamai atsisiųsti čia.

"Pussy Riot" performansas

“Pussy Riot“ performansas ant kalėjimo stogo Maskvoje

Reikia pasakyti, kad performansas, iš esmės panašus į tai, ką paskui darė „Pussy Riot“, buvo atliktas dar 2009 metais. Menininkų kolektyvas „Voina“ („Karas“) teismo salėje, kai buvo teisiami parodos organizatoriai, per kelias sekundes susijungę aparatūrą, sugrojo dainą „Vsie menty piderasty, pomnite ob etom“ . Vaizdo įraše matyti ir Tolokonikova, ir Aliochina, ir Samucevič. „Pussy Riot“ perėmė panašią performanso formą, tik dar sukūrė ir atpažįstamą aprangą. 2009 metais nuo grupės „Voina“, įkurtos Olego Vorotnikovo „Vor“ („Vagies“) ir Leonido Nikolajevo „Lion Jobnutyj“, atskilo J. Samucevič, N. Tolokonikova ir jos vyras Piotras Verzilovas, dabar tapęs Mašos ir Nadios prodiuseriu. (Rašydama šį tekstą ir tikslindama informaciją radau, kad 2010 metais, kol kiti „Voina“ nariai sėdėjo kalėjime,  porelė pavogė „Voina“ filmuotą medžiagą, apsiskelbė grupės lyderiais ir nusiuntė darbus į menininkų bienales. Jei tai tiesa, šis įvykis neblogai susisieja su tuo, kuo vėliau tapo „Pussy Riot“ ir, deja, labai nutolsta nuo kilniojo idealo ir herojiškumo.) Atskalūnai veikė Maskvoje, irgi pasivadinę „Voina“. Iš atskilusio maskvietiškojo „Voina“ padalinio vėliau ir kilo „Pussy Riot“. Tačiau O. Vorotnikovas su drauge Koza (Ožka) ir Leonidas Nikolajevas išliko pagrindiniai menininkų kolektyvo „Voina“ varikliai.

„Voina“ meninės diversijos – šiuolaikinis akcionizmas

Trumpas, bet svarbus nukrypimas nuo pagrindinės temos, nes dėl kontrasto reikia pabrėžti, iš kokios aplinkos atėjo dabar popžvaigždėmis tapusios Marija ir Nadiežda. Kas yra menininkų grupė „Voina“? Maisto vagys (apsirengęs sutaną ir užsidėjęs policininko kepurę Vorotnikovas su pilnu vežimėliu nemokėjęs išvažiuoja iš parduotuvės; savo puslapyje grupė teigia, kad maistas – ne privilegija, bet teisė); policijos sukvežimių padegėjai; tie, kurie viešai dulkinasi ir suteikia tam politinio protesto atspalvį. Jų itin taiklus konceptualus politinis menas paprastas, dažnai paremtas nešvankybėmis, visgi kai kuriems performansams reikia iš anksto kruopščiai pasiruošti, iki smulkmenų viską apgalvoti ir „atidirbti“, kaip pvz., performanse „Pomog rebionku – pamog strane“ .

Tačiau, kaip ir būdinga šiuolaikiniam performatyviam politiniam (rodos, toks dabar laikytinas išties aktualiu) menui, nesiremiama estetiniu kriterijumi. Estetika čia yra konceptas, estetika yra šiuolaikinės visuomenės bruožus demaskuojantis kirtis, tiesioginės itin materialios metaforos, besireiškiančios erdviškai, fiziškai. Estetika yra virsmas, kuris įvyksta meninio veikimo metu ir po kurio vieta, kurioje tai atlikta, arba daiktai, su kuriais tai atlikta, arba veiksmas, į kurį susikoncentruojama, nebebus toks kaip prieš tai. Tai originali, nors ir dalinė, meninių diversijų atlikėjus supančio pasaulio transformacija. O jei kyla mintis apie tai, kad deginti ir vartyti policijos automobilius yra negražu, nes tai visuomenės turtas, galima atsakyti taip: kiti, legalieji, menininkai taip pat naudojasi visuomenės turtu, t. y. dotacijomis, stipendijomis ir pan., kurias gauna „teisėtai“. „Voina“ tiesiog patys paima tai, kas jiems atrodo svarbu, ir neklausia leidimo. Jų menas peržengia ribą, kai to nori ir kaip nori.

Prieš kalėjimą

Grįžkime prie „Pussy Riot“. Reikia pasakyti, kad performansas „Bogorodica, Putina progoni“, kuris esą įžeidė bažnytininkų religinius jausmus ir pažeidė visuomenės moralę, buvo apgalvotas puikiai, iki smulkmenų, atliktas būtent per užgavėnes, kai net bažnyčia leidžia elgtis nekasdieniškai ir nesilaikyti įprastų priesakų. Meno aktu buvo išreikšta Putino ir jį remiančios stačiatikių cerkvės organizacijos kritika. Anot pačių merginų, tikinčiųjų jausmų įžeisti nesiekta. Tačiau, nepaisant net kai kurių bažnyčios atstovų argumentų, kad „Pussy Riot“ nereikia bausti, nepaisydami tiek Rusijos, tiek Vakarų liberalių jėgų spaudimo, pasaulinių garsenybių pareiškimų, Putinui pavaldūs teisėjai nusprendė dvi merginas pasodinti dvejiems metams. Samucevič buvo paleista lygtinai, nes esą ji nedalyvavo pačiame performanse.

Kokios jos buvo gražios, kai buvo sulaikytos, kaip išdidžiai, oriai laikėsi. Visi pamatė, kokie veidai slėpėsi po spalvotomis balaklavomis – gražūs, ryžtingi, protingi ir drąsūs. Jos buvo maždaug mano amžiaus, Nadiežda netgi truputį jaunesnė, – ir tokios puikios, atsidūrusios prie pat visa kremtančių valstybės aparato Molocho dantų, kurie tuo metu žiojosi joms prieš akis. Laikais, kai didžiausia siekiamybė yra tapti pareigingu darbuotoju, jos buvo kovotojos, teisiamos absoliutaus visų pripažinto blogio jėgų – o tai juk tik pabrėžia, kad jos visiškai teisios, kone sušventina jas. Tada pradeda veikti tam tikri simboliniai archetipiniai ir idealizavimo mechanizmai. Iš tiesų turbūt būtų sunku rasti jauną, neabejingą socialinei kovai žmogų, kuris tuo metu nesitapatino su jomis, svajodamas (-a) kada nors gyvenime jaustis toks palaimintai teisus (-i) prieš visą valstybės-blogio mašiną. Iš tiesų labai romantiška. Tai buvo jų herojiškumo ir galimybės akimirka.

Jekaterina Samucevič teisme

Jekaterina Samucevič teisme

Tuo metu dar nežinojau apie jas tiek, kiek dabar. Buvo keista, kad Samucevič paleista lygtinai, bet dėl to, daug nemąstant, susižavėjimas tiesiog koncentravosi prie dviejų įkalintų merginų. Pasirodo, Samucevič susiginčijo su liberaliosios proamerikietiškos Putino opozicijos paskirtais advokatais, kuriems, matyt, labiausiai rūpėjo tik kova su Putinu ir kurie norėjo merginas padaryti (ir iš tikrųjų padarė) tos kovos su Putinu įrankiais. Samucevič atsisakė advokatų, nes jie, kaip pati Jekaterina sakė, už ją skelbdavo pareiškimus, be leidimo vaikščiojo į jos butą ir kt. Galima daryti prielaidą, kad dėl to proputiniški teisėjai į ją pažiūrėjo atlaidžiau. Pasodindamas Mariją ir Nadieždą, Putinas, rodos, pademonstravo savo galią liberaliajai opozicijai, o ne asmeniškai keršijo Tolokonikovai ir Aliochinai. Dabar, matydami, kas vyksta toliau, galime numatyti, kad tikriausiai Samucevič suprato, iš ko reikia rinktis – šlovė, žiniasklaida, kokteiliai ir pyragaičiai, kurie laukia po kalėjimo ir kurią parūpins proamerikietiški liberaliųjų jėgų atstovai, ar principai – feministinė ir antikapitalistinė pozicija, nuo pat pradžių reiškta „Pussy Riot“. Ji pasirinko antrąjį variantą.

Kalėjimas

Nadia teisme

Nadiežda Tolokonikova

Nadiežda buvo nusiųsta į kalėjimo padalinį, kur itin blogos gyvenimo sąlygos – Mordoviją. Ten ji paskelbė bado streiką – atvirame laiške reikšdama nepasitenkinimą dėl gyvenimo sąlygų, prižiūrėtojų elgesio ir darbo valandų kalbėjo visų kalinių vardu. Anot Tolokonikovos, kalinėms reikėdavo siūti po 16–17 valandų per parą, joms neleista normaliai miegoti, praustis, skalbti drabužius ir pan. Šis laiškas tuo metu tarytum rodė, kokia ji drąsi būdama tame pragare, kur kitos tampa abejingos arba bailios. Tai buvo dar viena teritorija, jos užimta mano herojiškumo žemėlapyje. (Aišku, reikia turėti omeny, kad ji vis dėlto buvo VIP kalinė, žinoma visame pasaulyje, kurios balsas girdimas, tad su ja, galima daryti prielaidą, nesielgė taip blogai kaip su kitomis.) Po bado streiko Nadiežda daug laiko praleido kalėjimo ligoninėje.

Kalėjime ji susirašinėjo su, matyt, populiariausiu šių dienų filosofu, Slavojumi Žižeku. Žižekas laiške Nadieždai rašė: „„Pussy Riot“ pasirodymų negalima redukuoti vien į subversiškas provokacijas. Už jų veiksmų dinamizmo slepiasi vidinis tvirtų etinių-politinių įsitikinimų stabilumas. Tam tikra gilesne prasme, pašėlusioje kapitalizmo dinamikoje be prasmės ir saiko yra įstrigusi šiuolaikinė visuomenė, o „Pussy Riot“ de facto siūlo stabilią etinę politinę atramą. Pats „Pussy Riot“ egzistavimas tūkstančiams žmonių sako, kad oportunistinis cinizmas nėra vienintelė išeitis, kad nesame visiškai praradę orientyrų, kad dar yra bendrų tikslų, dėl kurių verta kovoti.“ Matot, aš buvau ne vienintelė pametusi galvą!

Išėjus iš kalėjimo

Su Paulu McCartney

Su Paulu McCartney

Visi ir visos, palaikę „Pussy Riot“, sulaukė tos akimirkos – merginos buvo paleistos. 2013 gruodį išėjusi iš kalėjimo Nadia davė interviu žurnalistams, kad nuo šiol abi su Marija gins kalinių teises ir nebeveiks su „Pussy Riot“. Nadiežda sakė, jog žmogus turi veikti, kad pakeistų pasaulį į geresnį, o paklausta, ar nebijo dėl savęs, turėdama omeny savo santykius su Rusijos Federacijos valdžia, ji sakė nieko nebijanti, nes bijoti yra neteisinga. Jos kalba išties buvo stipri. Marija kalbėjo taip pat tvirtai apie tai, kad menas visada yra provokacija, išryškinanti konfliktą, kurio užuomazgos ir prieš meno aktą jaučiamos, kalbėjo apie kalines, kurios dėl kalėjimo sąlygų išvis nebegeba išėjusios gyventi laisvėje, nebesuvokia, kaip gyventi laisvėje. Atrodė, kad merginos iš kalėjimo išėjo susitiprėjusios ir pasirengusios rimtai veikti. Iš jų, atlaikiusių kalėjimo išbandymą, naivūs gerbėjai, tokie  kaip aš, daug tikėjosi!

Tačiau netrukus po to, kai buvo paleistos, Marija ir Nadiežda pradėjo be perstojo važinėti po Vakarų šalis, dalyvauti konferencijose kartu su aukščiausiais Europos ir Amerikos valstybių politikais, sakyti kalbas, kritikuojančias Rusijos Federacijos valdžią. Jos tapo antiputinizmo veidais, o tai iš tiesų labai naudinga Vakarų ideologams. Merginos ėmė dalyvauti prašmatniuose vakarėliuose su įžymybėmis. Keista, kad išdidumas dingo – kam pačiai žymiausiai ir, rodės, radikaliausiai panko grupei, nebijojusiai atsakyti už savo veiksmus ir nuostatas, kovotojoms su kone archetipiniu Blogiu, fotografuotis su senstelėjusiomis pop žvaigždėmis? Rodos, kas joms turėtų būti tas pagyvenęs švelnių dainelių atlikėjas, kuris koncertavo Britanijos Karalienės rūmuose, Paulas McCartney? Pasipylė daugybė Nadieždos ir Marijos nuotraukų, tarsi vien tai, kad jos susitinka su H. Clinton arba apsilanko Europos Parlamente, jau būtų verta didžiulės pagarbos.

"Pussy Riot" šnekučiuojasi su Hilary Clinton

“Pussy Riot“ šnekučiuojasi su Hilary Clinton

Kodėl jos ėmė kurti savo įvaizdį būtent taip, neaišku. Gal laimėjo pasaulio, kuriam reikia gražiai atrodančių pop žvaigždžių, taisyklės? Anksčiau atrodė, kad „Pussy Riot“ kaip tik priešinasi tokiam pasauliui, tačiau nesipriešinti turbūt pasirodė naudingiau. O dar visai neseniai jos atrodė nesavanaudės, turinčios aiškią viziją, žinančios, ką daro, užsispyrusios, asketiškos, dėl to pranokstančios masę kitų facebooke matomų veidų. Pasirodo, Rusijoje jos buvo antikapitalistės ir feministės, o Vakarų pasaulis toks geras, kad šios pozicijos nebetenka prasmės. Vakarams, žinoma, tokie personažai reikalingi, nes pagrindžia primityvią priešpriešą Vakarų demokratija –Rusijos diktatūra. Nadiežda ir Marija neteko išdidumo, kurio, rodos, tiek daug turėjo, kai buvo sulaikytos. Kas žino, galbūt baigėsi energija, kuri veikė kaip laiko, praleisto su „Voina“, inercija. Atrodė, kad, kai išeis iš kalėjimo – va tada jos parodys! Jos turėjo veikti dar žymiai aštriau nei anksčiau, su naujomis idėjomis ir nauja energija. Istorija kartu su panašių į mane susižavėjimu, meile ir viltimi laukė jų. Herojams keliami aukšti reikalavimai – ką padarysi, taip yra! Tačiau pop pasaulis ir valios, kūrybiškumo ar nuovokos stoka pasišaipė iš herojiškumo galimybės. Na ką gi, dabar lieka tik suorganizuoti pasaulinį koncertinį turą.

Nadiežda Tolokolnikova Europos Parlamente

Nadiežda Tolokonikova Europos Parlamente

Marija ir Nadiežda vos išėjusios iš kalėjimo Madonos buvo pakviestos kartu padainuoti Amnesty International koncerte. Kitos narės, išlikusios anonimiškos, paskui viešai pareiškė, kad Nadia ir Maša nebėra „Pussy Riot“, nes sulaužė pagrindinius principus, o jų institucionalizuota veikla ir popšou nebeturi nieko bendra su radikaliu feminizmu, nesistemine politika, antikapitalistinėmis pažiūromis ir provokuojančiais performansais.

Rodos, dabar merginos geriausiai jaučiasi pozuodamos glamūriniams leidiniams. Aišku, tai savaime nėra blogai, tačiau galime pažiūrėti strategiškai. Nors Nadia Žižekui laiške rašė, kad paauglystėje buvo įsimylėjusi reklamos industriją, atrodo, dabar visai nepagalvojo, kokį savo įvaizdį kuria jet set stiliumi su Aliochina važinėdama po Vakarų pasaulį. Arba joms neatrodo „negražu“ tapti akivaizdžiu proamerikietiškų liberalių jėgų propagandos sraigteliu, matyt, visai neblogai apmokamu, arba jos nelabai suprato, ką reiškia būti opozicijoje, arba visa nesistemine veikla jos ir siekė to, ką turi dabar. Žiūrint į kai kurias nuotraukas atrodo, kad kažkas piktai pasišaipė iš merginų ir pavertė jas kitų valią pildančiomis lėlėmis. Norėtųsi tikėti, kad jos dar parodys ką galinčios, dar atsiskleis kaip stiprios asmenybės, kurios turės poveikį visuomenei, tačiau, ciniškai kalbant, tokia įvaizdžio kūrimo strategija nieko gero nežada.

Antiputinizmas

Prie JAV vėliavos

“Pussy Riot“ JAV

Galbūt būsiu nepopuliari, bet, žiūrint valstybiškai, Putinas su „Pussy Riot“ pasielgė kaip visiškai normalus represinės struktūros – valstybės – vadovas, kuris suinteresuotas, kad būtų tvarka ir kad įbauginti žmonės gyventų tyliai ramiai. Kiekvienoje valstybėje yra politinės ribos, kurias peržengus tampama politiniu kaliniu. Tos ribos, aišku, yra skirtingos įvairiose šalyse, o kol jos neperžengtos, tol ir neaiškios. Palyginimas gal provokuojantis, veiksmų reikšmė ir bausmės nepalyginamos, bet schema ta pati: Edwardas Snowdenas ir Chelsea Manning (anksčiau Bradley Manningas), nutekinę slaptuosius JAV dokumentus, irgi peržengė ribas. Manningas nuteistas 35 metus kalėti. Snowdenas gavo metams politinį prieglobstį Rusijoje. Neprimena kažko panašaus į Šaltąjį karą tarp Amerikos ir SSRS? Žymiausios Rusijos Federacijos politinės kalinės važinėja po Vakarus, o vienas kontraversiškiausių JAV ieškomų nusikaltėlių prieglobstį gauna Rusijoje.

Neseniai leidiniai, viešinę „Wikileaks“ komandos nutekintus dokumentus, gavo Pulicerio premiją. Tai leidžia manyti, kad nutekintojai yra būtent politiniai kaliniai, nes jų veiksmas, nors ir naudingas kitiems šalies piliečiams (pvz., atskleidė, kokiu mastu valstybė šnipinėja visuomenę ir kt.), yra nenaudingas valdžios struktūrai ir būtent todėl nusikalstamas. Taip kad ir „Pussy Riot“ atveju  Putinas elgėsi iš esmės taip pat nedemokratiškai, kaip ir kitų, demokratiškų, valstybių vadovai, demonstruojantys savo galią. Todėl Maša ir Nadia, skųsdamos Putiną neva tobuliems demokratijos požiūriu Vakarams, atrodo truputį keistai. Arba jos buvo įtrauktos į kovą dėl svetimų interesų, gaudamos mažytę akcijų dalį, arba tiesiog neįvertina politinės situacijos adekvačiai. Arba jas, turėjusias potencialo tapti kažkuo, tenkina patogus ir šiltas „gražių veidelių“ vaidmuo.

Aukų sindromas

Kalėjimą, matyt, galima vertinti mažiausiai dvejopai – viena vertus, tai pralaimėjimas, veiksmo laisvės apribojimas, skriaudos patirtis, aukos būsena. Tačiau, kai sulaikoma dėl politinių įsitikinimų arba antivalstybinių veiksmų, kaip, rodės, nutiko ir „Pussy Riot“ atveju, tai gali įgauti visai kitokią reikšmę – kalinimu tarsi patvirtinama, kad veiksmai pakankamai radikalūs ir svarbūs, mažų mažiausiai žeidžiantys socialinę tvarką ar įpučiantys jai naujų reikšmių. Gali būti, kad kalėjime įgauta radikali patirtis, kuri tinkamai apdorojama ir apmąstoma, žmogų kaip asmenybę tarsi pakelia į kitą lygmenį, labai sustiprina. Žinoma, jeigu jis ar ji yra tam pajėgus.

Ataka prieš "Pussy Riot" su "zelionke"

Ataka prieš “Pussy Riot“ su “zelionka“

Deja, atrodo, kad išėjusios iš nelaisvės merginos sutvirtino ne kovotojų, apmąsčiusių savo patirtį ir turinčių didelių tikslų, amplua, bet aukų. (Taip, gal tai ir mėgavimasis vaizdiniais, kuriems prasmę sukuriame iš dalies patys, bet mes norime matyti žmones, nepanašius į eilines vidutinybes, kurių pilna, taip, norime jais tikėti, nes tai įkvepia!) Išėjusios į laisvę, kai nedalyvaudavo renginiuose su aukštosios politikos atstovais arba šou žvaigždėmis, jos toliau eskalavo savo, būtent kaip aukų, įvaizdį. 2014 balandžio mėnesį jos buvo užpultos restorane „McDonald’s“ ir aplietos „zelionka“. Kodėl tai miniu? Taip, neneigiu, kad laukiau iš jų superherojiškumo ‒  mane jų drąsa ir talentas įtikino, kad galiu to laukti. Todėl man buvo keista, kad jos pasirinko tokią nevykėlišką strategiją ‒ pozuoti su „zelionka“ aplietais veidais… Kam? Tik dėl spaudos dėmesio? Bet juk taip veikia banalus komercinis pop pasaulis: bet koks dėmesys yra geriau nei jokio.

Kai merginos su bendražygiais ir vėl pasirodė įprastai šokančios su balaklavomis per Sočio olimpiadą, jas užpuolė viešosios tvarkos saugotojai kazokai su bizūnais ir sumušė. Sunku perprasti, kam kartoti tuos pačius metodus, rizikuoti būti aukomis, o eilinį kartą tapus jomis tai eskaluoti – užuot judėjus pirmyn ir nebesielgus kaip praeitame – iki kalėjimo – etape… Juolab praradus anonimiškumą ‒ o tai buvo vienas iš grupės bruožų ‒ vėl dėtis balaklavas mažų mažiausiai neatrodo originalu. Aktyvizmas ar menas neturi tapti darbu: padarei, įėjai į istoriją ir nustok, nereikia dirbtinai palaikyti to, kas jau mirė. Įeik į istoriją dar, palik dar gilesnę pėdą, bet, kad nebūtų nuobodu, padaryk tai kitaip!

Tegyvuoja pankas

Kalėjimas, galima sakyti, iškėlė buvusias „Pussy Riot“ nares Nadieždą Tolokonikovą ir Mariją Aliochiną iki herojų lygmens – jos nepabūgo, neatsiprašė Putino ar cerkvės atstovų, neprisiėmė kaltės, išliko orios, jų menas ir sukelta visuomenės diskusija buvo įvertinta 21 mėnesiu nelaisvėje, tačiau tuo pat metu kalėjimas suteikė žinomumo Vakarų pasaulyje ir galimybių daryti patogią visų liberaliųjų Vakarų niekšu laikomo Putino priešių ir taikių prijaukintų fotomodelių, nekalbančių aštriai, bet tik pozuojančių „revoliucionierių“, karjerą. Deja, kai žiūrime į tai, kas jos yra dabar, matome, kad kūrybinė ugnis, rodos, visai išblėso, jos užsiima tik gastrolėmis. Liko didžiulis noras (o gal prievolė, nes jos tarsi išnuomotos 24 val. per parą) patekti į viešąją erdvę, rodos, visai nesiekiant ką nors originalaus išreikšti. Nebematyti jokio noro laikytis nekonformistinės pozicijos, dėl ko jos iš esmės ir buvo pasodintos ar bent taip atrodė. Rodos, kad jos kalėjimą ištvėrė vien dėl šitos prabangos, kurią turi dabar, o ne dėl ko nors kito. Tarytum tai joms būtų buvę pažadėta. Juk šios dvi merginos, kai dar buvo „Pussy Riot“ narės, laikėsi ne tik antiputiniškų, bet ir antikapitalistinių, aštrių feministinių pozicijų. Juk būti prieš Putiną ir palaikyti Vakarų sistemą yra kur kas lengviau nei atmesti abi puses kaip netinkamas ir išlikti nepriklausomoms, matant kitą viziją, kokios galbūt nemato niekas kitas.

Kažkas pasakytų: o kodėl merginos negali tiesiog mėgautis šlove ir daryti lengvą, nors ir laikiną, karjerą? Atsakyčiau paprastai: mano herojai taip nesielgia. Pasaulis, kuriam nereikia herojų, tik gerai atrodančių ir pareigingų simpatiškų darbuotojų, nugalėjo jaunas, galbūt naivias, bet kūrybingas ir drąsias kovotojas, antikapitalistes, feministes, kokios atrodė esančios „Pussy Riot“ veidu tapusios Marija ir Nadiežda. Nors kitos narės, viešai pareiškusios, kad Maša ir Nadia nebėra „Pussy Riot“ dalis, oficialiai nepabaigė savo veiklos, galima sakyti, kad „Pussy Riot“ protestinio meno projektas mirė. Dabar į Nadieždą ir Mariją reikia žiūrėti ne kaip į pavyzdžius, bet kaip į antipavyzdžius. Samucevič, kuri pasirinko kitą kelią ir išvengė kalėjimo, rodos, išliko arčiausiai idealo. Pankas mirė. Tegyvuoja pankas. Kas netapo herojais, užleidžia vietą kitiems.

"Pussy Riot" nuotrauka - "selfis"

“Pussy Riot“ pozuoja “selfiui“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s