Prezidentės „mūsų visuomenė dar prie to nepriėjo“ ‒ akibrokštas ar… solidarumas?

Neringa Dangvydė

2014-ųjų gegužės 25 dieną po antrojo rinkimų turo Prezidente vėl išrinkta Dalia Grybauskaitė. Jos rinkimų naktį pasakyta kalba baigėsi žodžiais, kad ši pergalė yra istorinė, nes pirmąkart tas pats žmogus Lietuvoje išrenkamas dar ir antrai Prezidento kadencijai iš karto po pirmosios, ir pridūrė: „Na ir dar svarbiausia, kad tai yra moteris“. Taigi galime didžiuotis feministine pergale?

O vis dėlto… Prieš pat antrąjį balsavimą LGBT bendruomenėje būta nepasitenkinimo. Kalbėta, kad nėra tokio kandidato, kuris aiškiai pasakytų, ką nuveiks, kad homoseksualių žmonių teisė į šeimą būtų apsaugota įstatymo. Dalia Grybauskaitė nuo tiesaus atsakymo išsisuko fraze „dabar net nenorėčiau apie tai galvoti“ ir standartiniu pasakymu „mūsų visuomenė dar prie to nepriėjo“. Zigmantas Balčytis buvo konkretesnis, bet irgi pasisakė dviprasmiškai ‒ teigė, kad yra „tik už tradicinę šeimą“ ir kad nepripažįsta nei homoseksualų santuokos, nei galimybės jiems įsivaikinti, tačiau minėjo partnerystės įstatymą ir kaip pavyzdį nurodė Belgijos ministrą pirmininką ‒ atvirą homoseksualą Elio Di Rupo. Facebooke nuvilnijo LGBT ir juos palaikančiųjų pasipiktinimo banga: turime du kandidatus, bet nė už vieną negalime balsuoti ‒ nejau teks gadinti biuletenius išbraukiant abi pavardes, o šalia nupiešti vaivorykštės vėliavą?.. Nežinau, kiek pasipiktinusiųjų šį sumanymą įgyvendino. Šiaip ar taip, Grybauskaitė rinkimus laimėjo.

Tačiau ‒ vėlgi mįslė! Tame pat facebooke dieną po rinkimų Ateities visuomenės instituto vadovas Ervinas Koršunovas paskelbia postą: „Kartais į sudėtingus klausimus esama paprastų atsakymų: Kas sieja Lietuvos konservatorius ir homoseksualus? ‒ Prezidentė.“ Kažkas bando komentuoti: „Ne Rokas Žilinskas?“ Atsakymas: „Jis tik ginklanešys“ ir patikslinimas: „Perrinkta prezidentė turės dar vieną progą iš šešėlio drąsiau vilkti ne tik ekonomiką, bet ir savo biografijos faktus beigi seksualinę orientaciją. O gal aplinka to nedaleis?“ Būtent šis komentaras ir buvo paskutinis lašas, perpildęs mano kantrybės taurę. Kodėl, po velnių, rinkėjams turi rūpėti tokie asmeniniai dalykai? Dar 2009-aisiais DELFI internetinėje spaudos konferencijoje Grybauskaitei buvo užduotas štai toks klausimas: „Prieš keletą metų spauda aprašė istoriją, kad jūs lyg ir draugaujate su kita moterimi, kad jūsų orientacija yra netradicinė. Kaip rinkėja, norėčiau žinoti, kokia jūsų orientacija? Tiesus jūsų atsakymas išsklaidytų visus gandus, nes prasidėjus rinkiminei kampanijai tokių klausimų tikrai sulauksite“, ‒ klausė skaitytoja. Tuo tarpu pati politikė į ilgas kalbas nesileido ir tiesiai atsakė, jog nėra lesbietė: „Jei klausiate, ar aš lesbietė, ne, nesu“. Ir ką gi ‒ po penkerių metų šis Grybauskaitės atsakymas pamirštas. Gandai sklando toliau.

Nuotraukos autorė - Neringa Dangvydė

Nuotraukos autorė – Neringa Dangvydė

O aš pirmiausia paklausiu retoriškai ‒ argi nuo seksualinės orientacijos priklauso žmogaus darbo kompetencijos? Juk ne. O kas priklauso nuo žinojimo, kad jį traukia kita ar ta pati lytis? Veikiausiai ‒ pasitikėjimas. Žmonės nemėgsta būti mulkinami. Ar tikrai?.. Daugeliu atvejų jiems patinka kuždėtis apie „viešas paslaptis“ ‒ rinkti „įrodymus“, „užuominas“, „nutylėjimus“… Tapti spektaklio, kurį vaidina „įtariamasis“ ar „įtariamoji“, žiūrovais ‒ o už gerą vaidybą netgi įteikti gėlių: „Ačiū, jūs puikus aktorius.“ „Ačiū, jūs ‒ primadona, vienintelė, verta pagrindinio vaidmens“. Kaži ką darytų tie „detektyvai“, pakviesti į užkulisius? Patrintų rankas, jei jų spėliojimai pasitvirtintų? Nusiviltų, jei paaiškėtų, kad yra kitaip nei kuždėtasi? Iš jų būtų atimtas žaisliukas ‒ intriga. Apsiverktų gi.

Šiaip ar taip, mąstantiems žmonėms neturėtų rūpėti Prezidentės seksualinė orientacija. Jei prispausta „kažkokios rinkėjos“ pasakė, kad nėra lesbietė, tai tikėkime, jog taip ir yra, net jei kam nors baisiai knieti pratęsti spėliones ‒ gal tai buvo sąmoningas sprendimas aukoti asmeninį gyvenimą aukščiausio posto vardan? O dabar įsivaizduokim kiek kitokią situaciją ‒ Prezidentė užmezga santykius su vyru. Oho, kaip siautėtų pletkasklaida! Tektų jai kaip Žygimantui Augustui kasti tunelį, kad galėtų su Barbora Radvilaite į pasimatymus ramiai vaikščioti. Be apsaugos. Anais laikais ir slapstytis lengviau būdavo. Dabar žurnalistai viską iš po žemių iškasa ‒ net tai, ko nebuvo, nes būti negalėjo.

Gerai, pasijuokėme. Dabar pereikime prie rimtesnių dalykų. Vis dėlto kai kurioms sritims seksualinė orientacija gali daryti įtaką. Netgi politikai. Vienaip yra, kai žmogus net sau negali pripažinti, kad jo prigimtis kitokia. Dažniausiai tai pasireiškia homofobija ir neapykanta tiems, kurie randa savyje drąsos gyventi taip, kaip nori. Arba ‒ jei homoseksualumas įsisąmonintas, bet manoma, jog tai ‒ moralinis pakrikimas, žmogus gali atgailauti, muštis į krūtinę ir laikytis celibato, teigdamas, kad Dievas jį tokį sukūrė ne tam, kad „veistųsi ir daugintųsi“, o aukštesniems tikslams. Iš tokių solidarumo su LGBT ‒ nė nesitikėk. Didžiąją energijos dalį jie skirs ne kovai už lygias teises, bet tam, kad nuslėpę prigimtį prisitaikytų prie „nepriaugusios“ visuomenės. O jei didžioji energijos dalis nukreipta į slapstymąsi, kitoms veikloms jos gali ir pritrūkti. Kitaip yra, kai žmogus įsisąmonina kitokią savo prigimtį ir žino, kad tai ‒ jokia liga ar nuodėmė, todėl turi tokias pat teises mylėti ir kurti šeimą ‒ tačiau nėra įstatymo, kuris tai įtvirtintų. Vėlgi variantai keli: arba jis gyvena ramų gyvenimą su partneriu ir laukia, kol situaciją pakeis aktyvistai, nes nemato, kuo galėtų prisidėti pats, arba eina edukuoti visuomenės ‒ per sritis, kurios jam geriausiai pažįstamos: teisę, mediciną, mokslą, kultūrą… Laimė, yra nemažai ir heteroseksualių žmonių, kuriems savaime suprantama, jog visų teisės yra lygios, tad solidarizuojasi su LGBT bendruomene ir palaiko jų kovas. Visi šie žmonės ‒ tiek LGBT, tiek juos palaikantieji ‒ suvieniję jėgas gali nemažai nuveikti, kad situacija pasikeistų į gera.

Grįžkime prie Prezidentės. Ką iš tiesų galėtų reikšti jos žodžiai: „dabar net nenorėčiau apie tai galvoti“ ir „…mūsų visuomenė dar prie to nepriėjo“? Ar iš tiesų nenorą gilintis į problemas, kurios arba per smulkios (palyginti su šalies saugumu), arba ‒ yra tiesiog rakštis, kuri į panagę duria, bet kol kas nėra nei laiko, nei galimybių ją ištraukti? O gal ‒ dalį rinkimų kampanijos, siekiant pritraukti konservatyviai nusiteikusį rinkėją, pirmajame ture atidavusį balsą už Waldemarą Tomaszewskį, tebeketinantį „prastumti“ abortų draudimo įstatymą? Arba ‒ rinkėją, balsavusį už Bronį Ropę? Ar ‒ už tradicijų gynėją nepriklausomą kandidatą Naglį Puteikį? Už novatorių Artūrą Zuoką, sėkmingai kertantį medžius Vilniaus senamiestyje ir ne taip sėkmingai ieškojusį bent menkiausios galimybės neleisti Gedimino prospektu pražygiuoti „Baltic Pride“ eitynėms?..

Pripažinkime, kad Grybauskaitė teisi, teigdama, kad šiuo metu visos valstybės lygiu svarbiausias klausimas ‒ jos saugumas. Lietuvoje prezidentas turi didžiausius įgaliojimus užsienio politikoje: pasirašo tarptautines sutartis, teikia jas ratifikuoti Seimui, skiria ir atšaukia Lietuvos diplomatinius atstovus užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų, priima užsienio valstybių diplomatinių atstovų įgaliojimus ir atšaukiamuosius raštus, teikia aukščiausius diplomatinius rangus ir specialius vardus. Mažiau išprususiems rinkėjams tai nerūpi. Tačiau jei tik kandidatė į Prezidento postą būtų pareiškusi, kad, žinoma, sieks įgyvendinti LGBT žmonių teisę į partnerystę, įstatymais lygiavertę heteroseksualių asmenų santuokai, per Lietuvos miestus ir miestelius tuoj pat būtų nusiritusi pasibaisėjimo banga ‒ „Neleisime valdžiai grobti mūsų vaikų!“, t. y. užsienio politika tų žmonių akyse būtų susiaurinta iki sekimo ištvirkusios Europos Sąjungos pavyzdžiu ir leidimo paimti vaikus iš tų, kurie juos auklėja tradicinių „vertibių“ pagrindais ‒ beržine koše. Ir rinkimus būtų laimėjęs kandidatas, taręs griežtą „Ne!“ homoseksualų santuokoms ir įsivaikinimui. Bent jau penkeriems metams į priekį. O gal ir visai dešimčiai, jei būtų išrinktas antrai kadencijai. Taigi mažesnis blogis šiuo atveju ‒ Prezidentė, pasakiusi, kad nenorėtų apie tai galvoti dabar, vadinasi, prieš rinkimus.

Nuotrauka autorė - Neringa Dangvydė

Nuotraukos autorė – Neringa Dangvydė

Tačiau praėjus jautriam rinkimų laikotarpiui norėtųsi, kad Grybauskaitės pozicija dėl LGBT nebūtų miglota. Pasakymas „mūsų visuomenė dar prie to nepriėjo“ galėjo tapti laikina išeitimi siekiant konservatyvios jos dalies palankumo. Prezidentė išrinkta, taigi dabar jos galioje „privesti“ tą visuomenės dalį prie suvokimo, jog niekad nėra per anksti turėti visas teises, jei jau gimei. Priminti, kad prieš dvidešimt ketverius metus Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, kartu atgavo laisvę kiekvienas žmogus ‒ ir jeigu norime solidarizuotis su Europa, Didžiąja Britanija, Skandinavijos šalimis ir kitomis pažangiomis valstybėmis, pavyzdžiui, Kanada ar nemaža dalimi Jungtinių Amerikos valstijų, teks pripažinti ir tai, kad LGBT žmonės ten gerbiami ir jų problemas stengiamasi spręsti įstatymais.

Kaip tai padaryti? Lietuvoje Prezidentas turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, taigi ir Grybauskaitė galėtų parengti tam tikrus įstatymus, susijusius su LGBT gerove. Tačiau vėlgi bėda. Juos turi priimti Seimas ‒ o taip nebūtinai atsitiktų, nes parlamentarų dauguma yra tokia, kokia yra, t.y. šiuo atveju įsikibusi į kėdes, kurias jiems pakišo tradiciškai mąstantys rinkėjai.

Prezidentas turi ir įstatymų veto teisę, vadinasi, Grybauskaitė galėtų atmesti Seimo priimtą įstatymą ar atskirus jo punktus. 2009-aisiais taip nutiko Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo informacijos poveikio įstatymo pataisoms, kuriose buvo bandoma įtvirtinti, kad „neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi“ daro „viešoji informacija, kuria propaguojami homoseksualūs santykiai“ ir „paniekinamos šeimos vertybės“. Šia nuostata informacija apie homoseksualumą buvo prilyginta tokiems reiškiniams kaip fizinio smurto vaizdavimas, žiauriai sudarkyto žmogaus kūno rodymas ir informacija, kuria skatinamas savęs žalojimas ar savižudybė. Įstatymu buvo siekiama uždrausti bet kokią informaciją apie homoseksualumą, jei prie jos gali prieiti nepilnamečiai. Tuometis Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus vetavo įstatymą, nes jis suformuluotas abstrakčiai ir neaiškiai, ir grąžino jį Parlamentui pakartotinai svarstyti, siekiant užtikrinti, kad jis atitiktų „konstitucinius teisinės valstybės, teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo principus bei nepažeistų atviros visuomenės ir pliuralistinės demokratijos garantijų“. Tačiau kadenciją baigusio Valdo Adamkaus veto Seime buvo įveiktas ‒ įstatymas priimtas, o naujai išrinkta Prezidentė jau per pirmąjį oficialų vizitą Švedijoje turėjo aiškintis tuo metu Europos Sąjungai pirmininkavusiai Ulrikai Cronenberg-Mosberg, teigusiai, jog homoseksualumas negali būti vienoje grupėje su kankinimais ir priekabiavimu. Tuomet Grybauskaitė atsakė, kad taip pat nepritaria 2010-aisiais turėsiančiam įsigalioti įstatymui ir artimiausiu laiku dekretu sudarysianti darbo grupę, kuri imsis rengti įstatymo pataisas, kad ten neliktų homofobiškų nuostatų.

Deja, praėjo penkeri Grybauskaitės kadencijos metai, o Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo informacijos poveikio įstatymas buvo pritaikytas pačiu absurdiškiausiu būdu ‒ 2013 m. vasarą netinkama rodyti pripažinta „Baltic Pride“ socialinė reklama, nes „neigiamą poveikį“ nepilnamečiams daro heteroseksuali pora, apsivilkusi marškinėlius su užrašu „Už šeimų įvairovę“. O 2014 m. balandį šis įstatymas asmeniškai palietė ir mane: Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, prižiūrinti šio įstatymo įgyvendinimą, nusprendė, jog reikia apriboti su Kultūros ministerijos parama išleistos mano pasakų knygos „Gintarinė širdis“ platinimą ‒ mat dviejose iš 6 pasakų buvo kalbama apie karalystes, kuriose homoseksualios santuokos yra lygiavertės skirtingų lyčių sudarytosioms  (kitos pasakos, kuriose vaizduojamos kitos socialinę atskirtį patiriančios žmonių grupės ‒ romų tautybės veikėjai, neįgalieji, emigrantai… ‒ neužkliuvo). Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos išvada skelbė:  „Esant magiškam, simboliniam mąstymui bei lakiai vaizduotei ir etinių-moralinių vertybių pamatų diegimo laikui, savo lyties suvokimui ir pažinimui, lyčių skirtumų suvokimui ir supratimui, tokios pasakos, kurios pateikia vienos lyties porų santykius kaip normalius ir savaime suprantamus, vaiko trapiai besiformuojančiai pasaulėjautai yra kenksmingos, per invazyvios, direktyvios ir manipuliatyvios.“ Buvo rekomenduota šias pasakas, realiai skirtas ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams, pažymėti „N-14“ ženklu. Tačiau Edukologijos universiteto, kuriam priklauso leidykla, rektorius atsiėmė tiražą iš internetinių knygynų ir visiškai uždraudė knygą platinti net tiesiogiai per leidyklą.

Tokie absurdiški Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos poveikio įstatymo diskriminacinių punktų taikymo atvejai liudija, jog prie jo būtina grįžti. Taigi antrojoje kadencijoje Prezidentė galėtų rasti laiko sudaryti darbo grupę įstatymo pataisoms apsvarstyti ir į tą darbo grupę skirti pažangiai mąstančius žmones ‒ kad Europos Parlamente nebūtų preteksto vėl pareikšti nepasitenkinimą Lietuvos veiksmais ir galbūt netgi skirti nuobaudas („Ar Taryba nemano, kad toks įstatymas ir pakeitimai prieštarauja žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, įtvirtintoms tarptautinėse ir Europos konvencijose, ypač saviraiškos laisvei, kuri apima teisę ieškoti, gauti ir skleisti informaciją, ir kad tai nesuderinama su ES kovos su diskriminacija teise ir politika? Ar Taryba nemano, kad toks įstatymas prieštarauja ES pagrindinių teisių chartijai, ES sutarties 6 straipsniui ir EB sutarties 13 straipsniui, t. y. pagrindinėms vertybėms, kuriomis grindžiama ES? Ar Taryba ketina prašyti Pagrindinių teisių agentūros įvertinti minėtąjį įstatymą ir pakeitimus? Ką ketina daryti Taryba, norėdama užtikrinti, kad Lietuva laikytųsi jai pagal ES sutartis, Europos ir tarptautinę teisę tenkančių pareigų? Ar Taryba yra pasirengusi, jei reikia, pradėti procedūrą, numatytą ES sutarties 7 straipsnyje?“). Akivaizdu, kad Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos poveikio peržiūra ‒ jau užsienio politikos dalis.

Reikia tikėtis, kad Prezidentės veto bus pareikštas ir Abortų draudimo įstatymui, jei jis būtų priimtas Seime. Tačiau paskutinį žodį vėlgi taria Seimo nariai. Jie Prezidentės veto gali atmesti. Ką realiai gali Prezidentė ‒ tai suformuoti naują vyriausybės komandą, kurioje būtų žmonės, dirbantys Žmogaus teisių gynimo linkme nepaisant jų heteroseksualumo, homoseksualumo, biseksualumo ar aseksualumo. Seksualinė valstybės tarnautojų orientacija – asmeniška ir man visai nesvarbi jų gyvenimo detalė. Svarbiausia ‒ kad rakštis, kuria dabar Prezidentei yra tapusi LGBT kova dėl savo teisių, nesupūliuotų. To jai ir linkėčiau, pradedant antrąją kadenciją. Tegu jos rinkimų šūkis „Tikiu Lietuva!“ tampa „Tikiu, kad Lietuvos visuomenė tam jau pribrendo!“ O mes tikėsime, kad ji nori ir gali pakovoti už teigiamus pokyčius.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s