Pokalbis: Gyvūnų teisės ir feminizmas – kas tarp jų bendra?

Rasa Navickaitė

Ar galima lyginti kančią, kurią patiria karvė, kuomet iš jos atimamas veršiukas, su moters, netekusios kūdikio, kančia? Kodėl neretai propaguojant veganizmą neišvengiama seksistinių stereotipų? Gyvūnai – ne žmonės, tačiau ar ne tiesa, jog kadaise ir moteris nebuvo laikoma žmogumi? Ten, kur susiduria gyvūnų teisių gynimo ir feministiniai judėjimai, anksčiau ar vėliau iškyla panašūs klausimai. Kaip pamatysite, jie rūpi ir šio pokalbio dalyviams.

Šis pokalbis – tai bandymas aptarti ryšį tarp feminizmo ir gyvūnų teisių judėjimo, bendras problemas bei idėjinius nesutarimus. Platūs klausimai siekė neapriboti dalyvių galimybės pasakyti tai, kas jiems svarbu, ir neužstrigti ties klišinėmis problemomis. Su Aušrine Skirmante, Justinu V. Daugmaudžiu, Karina Klinkevičiūte ir Vainiumi Volungevičiumi susirašinėjome elektroniniu paštu, 2014 metų gegužės 1‒7 dienomis.

Trumpai prisistatykite. Kaip save pristatytumėte (veikla, interesai)? Koks jūsų ryšys su feminizmu ir/arba gyvūnų teisėmis, kaip įsijungėte į šiuos judėjimus ar vieną iš jų? 

Aušrinė Skirmantė:

Esu baigusi kultūros istorijos ir antropologijos studijas, nuo kitų metų tęsiu studijas Budapešte, Vidurio Europos universitete, studijuosiu lyčių studijų magistro programą. Šiuo metu nuosekliai užsiimu gyvūnų teisių aktyvizmu, esu gyvūnų teisių organizacijos ‒ asociacijos „Už gyvūnų teises“ pirmininkė. Prisidedu prie įvairių feministinių iniciatyvų, tokių kaip kampanija prieš abortų draudimą ir būsimo feministinio vasaros LBTQI moterų festivalio, taip pat dalyvauju Gyvojoje Bibliotekoje, kurioje kalbu su žmonėmis apie feminizmą, veganizmą, gyvūnų teisių aktyvizmą ir savo, kaip LGBT asmens, patirtį.

Kelias į gyvūnų teisių aktyvizmą prasidėjo ankstyvoje paauglystėje, kai tapau etine vegetare. Įstojusi į universitetą, tapau vegane, o po kelių metų, 2010 metais, nusprendžiau, kad būti vegane nepakanka – reikia aktyviai veikti siekiant pokyčių gyvūnų teisių srityje. Taigi prisijungiau prie neformalios gyvūnų teisių aktyvistų grupės, kuri pernai tapo organizacija. Įsitraukimas į feministines iniciatyvas atėjo labai natūraliai, kai susipažinau su kitais žmogaus teisių aktyvistais.

Justinas V. Daugmaudis:

Esu gamtos mokslų atstovas. Šiuo metu Vilniaus universitete užsiimu neinvazinės navikinių darinių diagnostikos tyrimais, prieš tai Kopenhagos universitete dirbau mokslinį darbą, susijusį su baltymų susilankstymą aprašančių tolydžių tikimybinių erdvių matematiniu modeliavimu.

Regis, užsiėmimo pobūdis nieko bendra su feminizmu neturi, tačiau žmogus tuo ir įdomus, kad ne vien užsiėmimo pobūdis jį aprašo ir užbaigia. Pažintis su feminizmu prasidėjo dar paauglystėje, kuomet buvo ilgas ir intensyvus savirefleksijos periodas; įdomu buvo suprasti, kaip homoseksualumas, lytinė sociohierarchija, lyties (gender) aktas tarpusavyje susiję, vienas nuo kito priklausomi, ir kaip tai įsikomponuoja į dominuojantį diskursą. Be to, maždaug tuo metu teko dalyvauti Margaritos Jankauskaitės seminare, kuris tuomet vyko „Obuolyje“. Vėliau, kai jau studijavau universitete, teko lankyti kursą Lyčių studijų centre, kur dėstė Solveiga Daugirdaitė, kurią iki šiol labai šiltai prisimenu. Nuostabi dėstytoja, visai kitu rakursu atskleidusi lietuviškojo neorealizmo, ypač Žemaitės, atstovų ryšį su feminizmu. Apibendrinant, ryšys su feminizmu yra intymus ir asmeninis. Labai aiškiai suvokiu, kad LGBT teisės ir moterų teisės ‒ kaip ir priespaudos mechanizmai ‒ tarpusavyje neišardomai persipynę.

Karina Klinkevičiūtė:

Dirbu programuotoja, domiuosi ekologija, žaliosiomis idėjomis, šiek tiek dalyvauju žali.lt veikloje. Laikau save feministe, nes pritariu daugumai feminizmo idėjų, bet aktyvesnėje veikloje dalyvauju mažai. Panašiai ir su veganizmu, gyvūnų teisėmis. Esu veganė, šiek tiek dalyvauju ir gyvūnų teisių aktyvizmo veiklose. Feminizmo idėjoms pritariu seniai, o aktyviau juo domėtis pradėjau turbūt nuo feisbuko grupės „Feminizmas“. Su veganizmo idėjomis susipažinau prieš kelerius metus, besidomėdama ekologija, pati vegane tapau maždaug prieš metus.

Vainius Volungevičius:

Vainius Volungevičius ‒ studentas (tai reiškia, kad esu bedarbis ir daug laiko praleidžiu feisbuke). Mano ryšys su feminizmu ganėtinai silpnokas, nes teorinės žinios menkos, o nuopelnai, be fb, tėra protesto akcija ir priimtas, bet dar neišspausdintas straipsnis, kuriame šiek tiek kalbu apie seksizmą kompiuterinių žaidimų industrijoje. Su gyvūnų teisėmis ryšys glaudesnis, jau septinti metai prisidedu prie gyvūnų teisių veiklos Lietuvoje.

 

Gal galėtumėte suformuluoti, kas jums yra feminizmas ir kas, jūsų akimis, yra kova už gyvūnų teises? Kas bendra tarp feminizmo ir gyvūnų teisių?

Aušrinė:

Man feminizmas – tai išsivadavimas nuo patriarchalinės priespaudos, lygių teisių suteikimas visiems individams. Feminizmas išlaisvina žmones nuo žalingų lyčių stereotipų, suteikdamas galimybę būti tuo, kuo jie patys nori būti, o ne tuo, kokį vaidmenį primeta seksistinė visuomenė. Gyvūnų teisių judėjimą matau kaip žmogaus teisių tąsą. Nors visai neseniai vergija buvo visuomenės norma, dabar smerkiame bet kokią žmonių vergiją bei rasizmą. Tačiau rūšizmas išlieka visuotine norma: kasdien valgome, dėvime, visą gyvenimą laikome nelaisvėje, žudome tūkstančius ar net milijonus gyvūnų. Gyvūnų teisių judėjimas siekia išlaisvinti gyvūnus nuo prievartinės mirties, kančių ir išnaudojimo. Gyvūnų teisių aktyvizmas siekia parodyti, jog gyvūnas nėra daiktas, nėra priemonė tikslams pasiekti, o savo poreikių turintis individas, gyvenantis ne tam, kad patenkintų žmogaus poreikius.

Feminizmas ir gyvūnų teisių aktyvizmas kovoja prieš tą pačią patriarchalinę priespaudą. Gyvūnai, kaip ir moterys, yra sudaiktinami ir vartojami. Feminizmas kovoja su smurtu prieš moteris, o gyvūnų teisių judėjimas siekia sustabdyti smurtą prieš gyvūnus. Nors sistemiškai išnaudojami abiejų lyčių gyvūnai, bet daugiau pramonėje laikomų gyvūnų yra moteriškos lyties ‒ jos pasmerktos dar ilgesnėms kančioms negu vyriškos lyties gyvūnai. Moteriškos lyties gyvūnai išnaudojami per jų reprodukcines funkcijas: vištos, karvės, paršavedės kiaulės veikia tarsi gimdymo ar kiaušinių dėjimo mašinos, o vyriškos lyties viščiukai būna sunaikinami vos gimę.

Didžiausių gyvulininkystės ūkių savininkai, skerdikai, įtakingiausi verslininkai bei politikai, priimantys verslui palankius gyvūnų išnaudojimo įstatymus, yra vyrai. Tuo tarpu didelė dalis gyvūnų teisių aktyvistų yra moterys, taip pat ir procentais daugiau moterų tampa vegetarėmis ir veganėmis. Juk mėsa tradiciškai siejama su vyriškumu, jėga ir galia. O daržovės ir tofu „tikriems“ vyrams tariamai nesuteikia užtektinai energijos. Apibendrinant svarbu paminėti, kad gyvūnų teisių, ekologinis, feministiniai judėjimai turėtų susivienyti ir kartu kovoti su išnaudojimo sistema, nes kol neįsigalės feminizmas, neįsigalės ir veganizmas. Ir atvirkščiai.

Justinas:

Man feminizmas yra judėjimų ir ideologijų aibė, kurių tikslas yra apibrėžti, įtvirtinti ir apginti lygias moterų politines, ekonomines, kultūrines ir socialines teises. Gyvūnų teises suprantu kur kas siauriau ‒ kaip idėją, kad nežmogiškos būtybės negali būti piktavališkai kankinamos. Bandymas tarp feminizmo ir gyvūnų teisių išvesti kažkokį ryšį yra ‒ tiesiai kalbant ‒ visiškai kvailas, nebent ruošiamasi pasauliui paskelbti, jog gyvūnai yra moterys, ir todėl gyvūnų teisės yra gintinos lygiai taip pat aistringai, kaip žmogaus teisės yra saugotinos.

Laboratorinė žiurkė. Nuotrauka iš Creative Commons.

Laboratorinė žiurkė. Nuotrauka iš Creative Commons.

Aš tikrai nemanau, kad gyvūnai yra žmonės ar net asmenybės, nematau jokio pagrindo taip manyti, o empatiškiesiems (ir su mokslu nieko bendra neturintiems) gyvūnų teisių gynėjams reikėtų susimąstyti, kad tam, kad jiems būtų taikomas gydymas nuo vėžio, daugelis pelių ir triušių žuvo nuo to paties vėžio: darant mokslinius tyrimus, prireikia, pavyzdžiui, įsodinti naviką į pelės kairę užpakalinę koją, o tuomet tiriama, kaip vaisto absorbcija ir difuzija skiriasi navikiniame bei sveikame audinyje.

Karina:

Feminizmas, mano požiūriu, yra siekis, kad žmonės turėtų lygias teises ir vienodas galimybes nepriklausomai nuo lyties, ne tik teoriškai, bet ir praktiškai. Kova už gyvūnų teises man reiškia antropocentrizmo ir gyvūnų išnaudojimo atsisakymą. Tarp šių judėjimų bendra turbūt tai, kad ir vienas, ir kitas yra judėjimai už teises bei prieš vienokią ar kitokią ydingą kultūrinę sistemą. Ir vienur, ir kitur kalbama apie galios pasiskirstymą. Vienas iš feminizmo tikslų yra sunaikinti patriarchatą, kurio pagrindinė idėja yra ta, kad vyrai turi galią moterims ir turi teisę (ar privilegiją) ją naudoti. Gyvūnų teisių aktyvizmo tikslas yra sunaikinti gyvūnus išnaudojančią sistemą, kuri remiasi žmogaus teise naudoti savo galią prieš gyvūnus. Tačiau, nors ir yra panašumų, nemanau, kad vienas turėtų sekti iš kito, nors ir viename, ir kitame judėjime kartais pasigirsta nuomonių, kad turėtų.

Vainius:

Panašu, kad nagrinėjant feminizmo ir gyvūnų teisių ryšį, apibrėžimų klausimas yra antrinis, tai nėra tiesiog teorinė diskusija dėl sąvokų.  Pirmiausia norima parodyti, kad šie judėjimai panašūs ar kad tarp jų yra būtinas ryšys. Tik po to priderinami apibrėžimai, ką pirmiausia pradėjo gyvūnų teisių šalininkai, o ieškoti šio panašumo motyvų turbūt ir yra įdomiausia. Vienas iš motyvų galbūt yra noras legitimuoti gyvūnų teisių poziciją per senesnį ar labiau žinomą ir pripažįstamą feminizmo judėjimą (tai skamba kaip komplimentas) ar noras sujungti kelias palaikomas idėjas į vientisą sistemą.

Galimų sąsajų, žinoma, yra tiek istorijoje, tiek ir dabar ‒ abiejuose judėjimuose dalyvauja tie patys žmonės, jie turi tas pačias strategijas, kai kuriuos teorinius modelius. Juos abu galima apibrėžti kaip politinius ir socialinius judėjimus, siekiančius pokyčių visuomenėje. Tik vienu atveju tie pokyčiai susiję su moterų teisėmis ir galimybėmis, o antruoju atveju – su gyvūnų padėtimi (teigiant, kad vienodi interesai turi būti vertinami vienodai ar siūlant suteikti gyvūnams asmens statusą). Taip pat feminizmas pasiūlo ir patikrintų analitinių įrankių, kurie gali padėti įžvelgti socialiai sukonstruotus hierarchinius santykius tarp žmonių ir kitų gyvūnų. Galima kalbėti apie gyvūnų objektifikavimą, dualistinę perskyrą tarp žmogaus/gyvūno. Taip pat galima pastebėti, kad pati mėsa, kaip maisto produktas, sėkmingai seksualizuojama reklamose, naudojama lyčių stereotipams įtvirtinti ir kt. Tai puikiai dera Carol J. Adams knygoje „The Sexual Politics of Meat: A Feminist-Vegetarian Critical Theory“. Tai galima laikyti nuoseklia pozicija, tačiau neatrodo, kad to pakanka, jog būtų galima teigti, jog egzistuoja būtinas ryšys tarp feminizmo ir gyvūnų teisių ar kad jie yra vienas kito tąsa.

Ganėtinai lengva, remiantis analogiškais argumentais, pasiūlyti dar vieną „būtiną“ feminizmo tąsą, kuri net ir gyvūnų teisių-feminizmo jungties šalininkams atrodytų per daug pritempta. Pavyzdžiui, galima šiek tiek pafantazavus ir pasisėmus įkvėpimo iš Donnos J. Haraway, sukurti robofeminizmo teoriją (su prielaida, kad bus sukurtas žmogui prilygstantis dirbtinis intelektas). Patriarchalinėje visuomenėje pavergiamos ir objektivizuojamos ne tik moterys ar gyvūnai, bet ir robotai. Jų kūrimas ir elgesys su jais taip pat labai genderizuotas. Todėl reikėtų stengtis išvengti šių primestų kūno/proto, gyvūno/mašinos dualizmų ir bandyti nutrinti šias arbitralias ribas.

Koks didžiausias skirtumas/prieštaravimas tarp šių dviejų judėjimų? Ar žinote pavyzdžių, kai šiedu judėjimai vienas su kitu konfliktuoja (idėjiškai arba praktiškai)?

Aušrinė:

Mano nuomone, idėjiškai gyvūnų teisių ir feministiniai judėjimai tikrai neturėtų  dėl ko prieštarauti vienas kitam. Deja, realybėje teko susidurti su feministais ir feministėmis, kurie bet kokį gyvūnų patiriamų kančių palyginimą su žmogaus (ypač moters) kančiomis iš esmės laiko antifeministiniu ėjimu. Mano nuomone, pavyzdžiui, kalbant apie iš karvių atimamus veršiukus, karvės ir moters sugretinimas nesumenkina moters patirčių ir jos orumo.

Taip pat praktinių nesutarimų kyla tada, kai gyvūnų teisių aktyvistai naudoja seksistinius metodus savo tikslams pasiekti, pavyzdžiui, PETA reklamose rodomi moterų kūnai, arba, kai žaidžiant stereotipiniu vyriškumu/moteriškumu siekiama įrodyti, kad tikri vyrai vis dėlto valgo tofu. Tačiau ir tarp feministų, ypač Lietuvoje, tenka susidurti su priešiškumu veganizmui ir gyvūnų teisių filosofijai, kartais tai perauga į atviras pašaipas su ironiškais siūlymais suteikti vištoms teisę balsuoti ir panašiai.

Justinas:

Esminį prieštaravimą jau įvardijau ‒ gyvūnai nėra žmonės. Tiesą pasakius, niekur nemačiau meninio, mokslinio, teologinio ar filosofinio vištų darbų korpuso ‒ tiesiog tokio ir nėra. Pasvarstymai, kad vištos yra lygiavertės žmonėms, truputį juokingi. Toks jau gyvenimas, kad viščiuką savo lėkštėje mačiau, o savęs viščiuko lėkštėje ‒ ne.

Dar daugiau, jei būtų pasiekta, kad gyvūnų teisės būtų prilygintos žmogaus teisėms, iš tiesų sustotų visas gamtos mokslo progresas. Su gyvūnais eksperimentuojama būtent todėl, kad tų eksperimentų negalima atlikti su žmonėmis. Aišku, būtų gerai naviką įsodinti ne pelei, o žmogui į koją (duomenys būtų kur kas tikslesni), bet tokių eksperimentų net su gyvūnų teisių entuziastais atlikinėti, deja, negalima.

Apibendrinant, yra tokia moralinės teologijos maksima, kad gyvūnai jokių teisių neturi, bet žmogus jiems turi tam tikras pareigas. Gal tai ir skamba paternalistiškai, bet tas paternalistiškumas bent jau niekaip nepridengtas, nemaskuojamas ir nėra čia intelektinio apsimetinėjimo. Ne taip, kaip ginant gyvūnų teises iš savo galios pozicijos.

Karina:

Nemanau, kad teoriškai šie judėjimai kaip nors prieštarauja vienas kitam. Skirtumas gal tas, kad feminizmas kalba apie lygias galimybes visiems, nepriklausomai nuo lyties, o  gyvūnų teisių judėjimas nekalba apie lygias galimybes, jis siekia, kad gyvūnas nebūtų laikomas žmogaus nuosavybe ir žmogus nenaudotų gyvūnų saviems tikslams.

Idėjinio konflikto tarp šių judėjimų nežinau, o praktinių konfliktų kartais būna. Dažniausiai nesutariama dėl įvairių protestų formų. Gyvūnų teisių gynimo organizacija PETA dažnai kritikuojama dėl seksistinių akcijų. Kartais feministai priekaištauja gyvūnų teisių aktyvistams dėl kritikos kailinių nešiojimui, nes ji dažniausiai būna nukreipta prieš moteris, kurios kailinius nešioja dažniau nei vyrai. Pastarasis nepasitenkinimas šiek tiek nelogiškas, nes juk jei moterys atsisakytų tokio „moteriško“ atributo, kaip kailiniai, gal būtų patenkinti ir feministai.

Dalis veganų, norėdami į veganizmą pritraukti kuo daugiau žmonių, vilioja lieknumo propaganda. Tai gali būti žalinga moterims, kurios ir taip skatinamos būti kuo lieknesnės. Nepritariu tokioms priemonėms, kuriomis siekiama savų tikslų ignoruojant galimus neigiamus poveikius kitais atžvilgiais, ypač kad kai kurios jų gali būti žalingos ir pačiam gyvūnų teisių judėjimui.

Vainius:

Konfliktus tarp feminizmo ir gyvūnų teisių judėjimų daugiausia inicijuoja gyvūnų teisių šalininkai (nors būna ir atvirkščiai) jau vien tuo, kad retkarčiais pasigirsta: „Jei esi feministė, privalai būti veganė“. Taip pat būna pasakojimų apie moteriškos lyties gyvūnų išnaudojimą su įvairia moteriškumo ir biologinių funkcijų sąsaja. Tai, deja, dera prie kitų neadekvačių palyginimų su holokaustu ar genocidu, o kur dar seksistinės reklamos bei akcijos… Nors galima ir pasidžiaugti, kad PETA akcijos jau visų pripažįstamos kaip simbolizuojančios seksistines kampanijas ‒ tiek tarp gyvūnų teisių aktyvistų, tiek ir likusios visuomenės.

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s