N. Vasiliauskaitė: solidarumas Lietuvoje – gink ir liaupsink mūsiškę

Jūratė Bardless

Per pastaruosius metus Lietuvos feministinis laukas gerokai išsišakojo, o jo šakos taip ištyso į priešingas puses, kad kartais atrodo, jog jos auga ne iš to paties medžio. Ką tokiame kontekste reiškia žodis solidarumas ir ar jo apkritai reikia? Bene daugiausia feministinį judėjimą Lietuvoje kritikavusi Nida Vasiliauskaitė sako, kad prisidengiant solidarumu Lietuvoje netoleruojama judėjimo kritika, o koalicijų kūrimas tarp skirtingų visuomenės marginalizuotų grupių kenkia joms pačioms.

Solidarumas – šio „Dilgelės“ numerio tema, kaip jį apibrėžtum feminizmo kontekste?

Jei „solidarumas“ ‒ įsitikinimų ir bendro intereso siejamos grupės narių egalitarinis tarpusavio palaikymas, kylantis būtent tikėjimo, kad įsitikinimai ir tikslas išties yra bendri, pagrindu, tai atsižvelgiant į paskutinio pusmečio lietuviškojo feminizmo poliarizavimosi patirtį kyla įtarimas, jog „solidarumu“ ‒ kaip neretai vartojant sudėtingesnius žodžius nutinka ‒ daug kas vadina visai ką kita: šiuo atveju, „solidarumas“ suprantamas kaip… family values. T. y. „Gink ir liaupsink mūsiškę, kad ir ką ji/s darytų, o jei ne mūsiškė ‒ drėbk kuo turi, užgink jai bet kokį gerą bruožą ar poelgį. Pagrįstai/nepagrįstai ‒ nesvarbu, net neklaustina. O apie tikslus ir interesus net nekalbėkime – tai nesolidaru. Mūsiškė, nes tokia pasiskelbė ir atsistojo šalia“. Čia archaistinė genties dviguba etika: viena ‒ „viduje“, kita ‒ bendraujant su „kitais“. Abi, manding, vienodai pasidygėtinos. Interesai ir tikslai, kaip paaiškėjo, visai nėra ir nebuvo bendri.

Antras, globalus neraminantis solidarumo pavidalas ‒ populiari strategija „Visi diskriminuojamieji, vienykitės!“, pateikianti sąrašą „spalvotieji, (fiziškai ir psichiškai) neįgalieji, neišsilavinę, skurstantys, nelegalai, LGBT, moterys, vaikai…“ ir daranti prielaidą, jog taip jie vieni kitiems („Visi ‒ kartu!“) padės. Ir kas (paklauskime) šio sąrašo autorius? O ypač jei performuluosime nebekorektiškai? „Moterys-ir-vaikai, bepročiai-vaikai-ir-seniai-ir-moterys, tarnai-ir-moterys, gėjai-ir-kiti-invalidai-ligoniai…“? Teisingai, kaip tik ta sistema, prieš kurią čia siūloma solidarizuotis. Todėl ne, nieko iš to nebus ‒ taip tik perimama ir pastiprinama sena asociacijų grandinė, vieni nudažomi kitais ir tas visiems ne į naudą (todėl taip nenoriai šių skirtingų grupių nariai ir solidarizuojasi, tuo vis stebindami aktyvistus). Tik minusą naiviai pakeičiant į pliusą ‒ visai kaip „antrosios bangos“ feminizme, kai tikėtasi „sugriauti patriarchatą“ šlovinant „moteriškumą“, kaip, esą, „nepelnytai nuvertintą“. Bet juk taip – vengdami asociacijų su negalia ir skurdu – mes toliau padedame stigmatizuoti minėtasias grupes (bus atsakyta). Anaiptol: nevengdami mes toliau stigmatizuojame patys save, o neįgaliesiems ar skustantiesiems niekuo nepadedame.  Konjunkcijų „moterys ir vargšai“, „LGBT ir neįgalieji“ išties reikia vengti, nes „neįgalumas“ yra realus ‒ tikras fizinis ar psichinis trūkumas, tam tikras to žmogaus stokojimas ir nepajėgumas (žinoma, visuomenė jį gali apsunkinti ar palengvinti), kurio niekaip nedekonstruosime paskelbę „tiesiog kitoniškumu“. Susieti su juo feministinį aktyvizmą ‒ patvirtinti liaudies tikėjimą, jog buvimas moterimi ar homoseksualiu/ia ‒ kaip aklumas ar šizofrenija, ar bent „silpnumas“, kažkoks defektas, kurį dera „užjausti“ ir todėl „neskriausti“ (O argi patriarchatas neliepia užjausti, neskriausti, padėti? Dar ir kaip!). Kalbame, be abejo, ne apie tai, kad „ir tegul tuos neįgaliuosius, romus ar pensininkus diskriminuoja, mums nerūpi“, bet kad tai ‒ SKIRTINGI dalykai, ir kaip tokie pateiktini, o „solidarumas“ čia visiškai kontra-efektyvus, be to, dirbtinis ir priverstinis.

Nevyriausybinių organizacijų koalicijos su tavimi greičiausiai nesutiktų teigdamos, kad  jungdamos įvarias marginalizuotas visuomenės grupes, neniveliuodamos skirtumų, bet griaudamos patriarchato sukurtą priešpriešą tarp jų, stiprina savo galimybes užsiimti lobizmu ir pasiekia konkrečių rezultatų. Pavyzdžiui, NVO skėtinių organizacijų platforma Civil Society Contact Group laikoma viena įtakingiausia lobistine grupe Briuselyje. Kokią realią politinę jėgą gali turėti vienu pagrindu susivienijusios grupės? Kaip matytum jų veikimą?

Nida Vasiliauskaitė

Nida Vasiliauskaitė

Ir taip – galbūt pasiekdamos vieną kitą praktinį konkretų rezultatą – toliau stiprina jų visų kaip marginalizuotų tapatybę, netgi sukuria skėtinę kolektyvinę („mes, subalternas“). Feminizmo kontekste solidarumas reikalingas ne „mes, subalternas“ ir ne „mes, moterys“ (juo labiau ne „atsiimkime moteriškumą“), o „mes, norintys/čios postgendered visuomenės, kurioje biologinė lytis reikštų ne daugiau nei akių spalva“ prasme. Esama, be abejo, feminizmų, kurie tokios visuomenės nenorėtų – vadinasi, su jais taip pat neįmanomas solidarumas: antraip realios lyčių lygybės niekada nebus.

Reikėtų pabandyti susekti, kas pirma panaudojo sąvoką „įvairusis feminizmas“. Kaip tu įvardytum, kas yra tas „įvairusis feminizmas“ ir kas yra jo priešprieša?

Ši sąvoka gimė ironizuojant L. Žigelytės ir kitų panašiai galvojančių aktyvisčių pamėgtą frazę „feminizmų yra daug, feminizmas turi būti įvairus“ – frazę, kartotą kaip mantra situacijose, kai atsiranda pagrindas teoriniam nesutarimui ar, tiksliau, kai pateikiami argumentai, kodėl mums, kaip feministėms/ams, nereikėtų imtis/palaikyti vienos ar kitos jų pasiūlytos iniciatyvos (pvz., kodėl idėja filmuoti pirmą feministinę laidelę virtuvėje – ne pati geriausia, švelniai tariant). Vietoj kontrargumentų, po emocinio šantažo bandymų („Aha, tu bijai virtuvės!“) pasigirsdavo atsakymas: mano laida, kaip noriu, taip darau – feminizmas turi būti įvairus! Jo niekaip nedera apibrėžti, niekas esą negali pasakyti, „kas yra feminizmas, o kas ne“, nes konceptualaus aiškumo ir nuoseklumo reikalavimas, nuostata, kad ne kiekviena/s disponuoja lygia kompetencija, ne kiekviena nuomonė yra lygios vertės – phallogocentristinis nusikaltimas, totalitaro patriarcho užmačia. Laimėti argumentais diskusiją – tai agresyviai sutraiškyti buldozeriu (cituoju realiai pavartotą palyginimą) „kitą nuomonę“, kurią derėtų apginti kaip tik dėl to, kad ji nesugeba apsiginti pati. „Feminizmas“ taip tapo gumine sąvoka beveik bet kokiai laikysenai, jei tik kam kyla noras ją pavadinti „feministine“:  ji apima net O-lia-lia pupytes, „tikrojo moteriškumo“ sijonuose ieškančią Zuokienę, tverkingo šokėjas ar Džordaną. Kitaip tariant, tai yra visas tradicinis patriarchato instrumentarijus. Todėl ironizuodami ir atsakydami į kaltinimus „totalitarizmu“ (Nenori pritarti, kad feminizmas turi būti visoks ir bet koks, manai, kad nemaža dalis tokio feminizmo iš tiesų yra dovanėlė patriarchatui, nė trupučio negriaunanti jo pamatų, o atvirkščiai, juos stiprinanti ir linksminanti? Tu hegemonas totalitaristas!), priešpriešą šiam „įvairiajam feminizmui“, anglakalbėje erdvėje dar žinomam hipster-feminizmo vardu, pavadinome „totalitariniu feminizmu“. Viena pagrindinių jo tezių: idėjų hierarchija, mąstymo disciplina, „geresnio argumento“ hegemonija, profesionalumas – anaiptol ne patriarchato kūrinys, kurį dera mesti lauk, o veikiau kaip tik tai, ką mesdami lauk patvirtintume esą kuo tikriausi patriarchato produktai: būtent patriarchatas logos ir ratio paskelbė „vyriškais dalykais“ ir patikimai saugojo nuo jų moteris – kad jos taptų ir išliktų būtent moterimis (well-gendered būtybėmis, „antrąja lytimi“, subalternu, be self ir be agency), užuot buvę žmonėmis kaip ir kiti. Kita, susijusi: feminizmas – ne „moteriškumo“ puoselėjimas, ne „moteriškų“ veiklų ir savybių „atsiėmimas“ (iš čia toji L. Žigelytės idėja filmuotis virtuvėje) kaip esą nepagrįstai „nuvertintų“, ne minuso pakeitimas pliusu paliekant tą pačią matricą (todėl status quo tokio „kvarbatkų feminizmo“ nė trupučio nebijo), o „nusigenderinimas“, suardymas pačios matricos atkabinant veiklas ir savybes nuo lyties – tačiau ne paskelbiant visas tas savybes lygiavertėmis (esą „moteriškas bailumas“ – taip pat gerai, kaip ir „vyriška drąsa“), o aiškiai matant, kad „moteriškumu“ istoriškai pavadinta (ir „sugrūsta į moteris“) tai, kas trukdo įsisteigti asmeniui, išvystyti poreikį laisvei, orumui, autodeterminacijai ir jį išsaugoti. Tad ne, feministine negali vadintis bet kokia prieiga, kuri dėl kažkokių priežasčių į šį pavadinimą tiesia rankas.

Viena pagrindinių Totalitarinio feminizmo tezių įvardijai idėjų hierarchiją, mąstymo discipliną bei „geresnio argumento“ hegemoniją. Nekvestionuoju logos ir ratio kaip tokių ir jų „atsiėmimo“ reikalingumo, bet kiek jų panaudojimo struktūra nereplikuoja patriarchato ir jo galios santykių? Ar turėti tokias pat privilegijas galios prasme turi būti feminizmo siekis?

Kitaip tariant, klausi, ar turėti tokias pat privilegijas, kokias patriarchate turi vyrai (ne „vyrų sąskaita“, o atkabinant privilegijas nuo biologinės lyties) turi būti feminizmo siekis? TAIP. Vienareikšmiškai. Patriarchato replikavimas – tai patikėjimas jo nubrėžta „vyriška/moteriška“ perskyra.

Viename didžiausią pastaruoju metu atgarsį turėjusiame savo tekste „Kokio feminizmo neturi būti“ kritikavai daugumą bene labiausiai visuomenėje nuskambėjusių akcijų – himno perdirbimą, „Šalin rankas nuo mano vaginos“, L. Žigelytės performansus ir kt. Ar galėtum įvardyti, kas, tavo nuomone, buvo sėkmingiausia feministinio aktyvizmo apraiška/ apraiškos Lietuvoje iki šiol?

Apskritai nemanau, kad performansai – tinkama, efektyvi, adekvati priemonė feminizmo idėjų sklaidai, politiniam lobizmui ir kasdienio seksizmo mažinimui. Taip, tai turi didžiausią atgarsį – pritraukia kameras – tačiau kokį ir kaip kas? Kaip mazochistinė klounada ir blogiausių su feministėmis siejamų stereotipų patvirtinimas: „Žiūrėkite, tos rėksnės visai sukvailiojo – iš himno tyčiojasi! Feministėms tik jų lytiniai organai rūpi! Feministės? A, tos, kur pažastų neskuta!“ etc. Apie paskutinę akciją prieš abortų draudimą pasakytina, kad susirinkę žmonės jautėsi nejaukiai, nors absoliučiai pritarė idėjai, ir jautėsi taip dėl akcijos antiintelektualumo – dėl nevykusių šūkių (laimė, ne visi tokie) ir kvailų performansų (pvz., patetiškos deklamacijos „moteris – ne medis“, „moteris – ne skalbinių krepšys“, „Moteris – ne padažas, ne lėkštė, užuolaida ar karnizas“ ‒ tikrai? o kas, leiskite paklausti?). Jiems buvo pagrįstai gėda. Juoką kėlė nebe abortų draudimo šalininkų retorika (kaip turėtų būti), bet, deja, saviškių. O reikia, kad net priešas išgirdęs būtų priverstas juoktis – su mumis, o ne iš mūsų.

„Dilgėlės“ projektą irgi galime laikyti aktyvizmu – ir visai vykusiu. Feministinės stovyklos, tekstų skaitymai, filmų peržiūros ir aptarimai „Taške“ ir pan. Taip pat svarbu virtualios feminizmui skirtos socialinių tinklų erdvės atsiradimas – čia kategoriškai nesutinku su kai kurių aktyvisčių demonstratyviu ir gan komišku priešiškumu feisbukui kaip „netikrai tikrovei“. Taip, reikia ir gatvės, ir socialinio darbo, būtinai reikia solidžių knygų, renginių ir tyrimų, tačiau būtent socialinių tinklų dėka egzistuoja gyva pulsuojanti interaktyvi erdvė, kurią gali atrasti, gauti informacijos ir įsitraukti labai geografiškai ir socialiai tolimi žmonės bei pasijusti nesą vieni.

Dalis aktyvistų vertina „Totalitarinio feminizmo“ grupėje išsakomą kritiką, bet negaili kandžių žodžių grupės nariams, nes kritika labai dažnai išsakoma post factum. Taip pat niekas nėra girdėjęs apie jokią Totalitarinio feminizmo surengtą demonstraciją ar mitingą.

Post factum reaguota paprastai į tai, apie ką ir sužinojome post factum (pvz., kad ir kuo blogai filmuotis virtuvėje pasakiau, kai tik įėjau į tą virtuvę, į ką buvo kontraargumentuota nuoroda į keliasdešimties metų senumo „Virtuvės semiotiką“, tarsi nesveikinti šios idėjos galėtų tik nemačiusieji/os ano filmuko). Tačiau šis priekaištas jau pats savime itin keistas: padarėm, užantspaudavom ir „gerai arba nieko“? Taigi apie mirusius taip. Gyvam judėjimui ne tik galima, bet reikia save reflektuoti ir prieš, ir per, ir po. Rezultatą tik ir galima pamatyti post factum, o iki tol ‒ bandymai, spėliojimai, nepakanka informacijos. Taip, kol kas nesurengėme demonstracijos ar mitingo – tačiau darėme daug ką kitą, ko nedarė ir nedaro rengiantieji mitingus, o paskui norintys ilsėtis netrikdomoje „no reflection zone“ ir aplodismentų vien už tai, kad pastovėjo gatvėje, bet nepasivargino pagalvoti, kokią realiai tuo pastovėjimu žinią pasiuntė.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s