Aš… su taboro romais!

Vilma Fiokla Kiurė

Drauge su bendramintėmis 2012 metų kovo 11-osios nacionalistų eitynes Gedimino prospektu stabdėme persirengėlių blokada. Mūsų akcija vadinosi „Pastok kelią nacizmui, pastok už Lietuvą!“ Tą sykį persirengiau nėščia rome – dėl to, kad nėščia romė yra labiausiai „patriotų“ niekinamas simbolis.

Tai ir besidauginanti svetimtautė, atimanti vietą po saule iš „tikrų lietuvių“, tai ir „nešvari“, pavojinga ir net kriminalinė persona… Lietuvoje nėra labiau demonizuojamų žmonių už romus, o ypač ‒ už romes moteris, kurioms dar priskiriami ir raganiški sugebėjimai: nužiūrėti, hipnotizuoti ir kitaip kenkti doriems piliečiams. Tą kovo 11-ąją norėjosi bent performatyviai iškelti labiausiai beteisių, engiamų ir niekinamų moterų paveikslą į viešąją erdvę.

Akcija "Pastok kelią nacizmui"

Akcija “Pastok kelią nacizmui“

Tapatintis su romais, kelti jų diskriminacijos problemas yra labai nepatogi pozicija. Tai iliustruoja 2014 metų antifašistų kvietimas protestuoti prieš LTJS eitynes, rengiamas Vasario 16-ąją. Kauno aktyvistai perdirbo Lietuvos Tautinio jaunimo sąjungos rinkimų šūkį „Be žydrų, juodų, raudonų ir be taboro čigonų“ į – „Kaunas su žydrais, juodais ir raudonais“. Taboro ir romų atvirkščiame šūkyje nebeliko. Nežinau detalių, kodėl taip atsitiko, bet man pasirodė, kad net Antifa aktyvistams viešai  tapatintis su romais pasirodė nepatogu.

Tai mane labai nuvylė. Tapo aišku, kad Lietuvoje romų teisių klausimas yra neaktualus net žmonėms, kurie atvirai deklaruoja nepakantumą ksenofobijai ir rasizmui. Nuvilia ir vis dažniau pasitaikantys kaltinimai romams, sklindantys iš anarchistines pažiūras ir gyvenimo būdą praktikuojančių pažįstamų. Kad romai tokie ir anokie, kad mažai skiriasi nuo gatvės nusikaltėlių. Atrodytų, kas jau kas, bet anarchistai turėtų suprasti skirtumus tarp gatvėje nusikalstančių žmonių ir sąsajų su jų tautybe, taip pat sugebėti įvertinti romų gyvenimo realijas balansuojant socialiniame užribyje, ir su jais solidarizuotis, ar bent juos palaikyti, nes juk tai labai anarchistiška tauta, tauta be valstybės ir net be vizijos ar noro ją turėti.

Taip, daugelio romų gyvenimas sudėtingas ir toli gražu ne romantiškas. Bet jis tikras ir turbūt dėl to aš jaučiu didelį solidarumą su šiais žmonėmis. Daugiausia bendrauju su Kirtimų taboro moterimis. Vienas aplankau tabore, kitas Panevėžio pataisos namuose.

Šiuo metu Panevėžio pataisos namuose (tai vienintelis moterų kalėjimas Lietuvoje) kali apie 300 moterų, maždaug pusė jų – romų tautybės. Turint omenyje, kad Lietuvoje gyvena tik apie 2 000 romų, tai labai didelis procentas. Tiesa sakant, visos Kirtimų taboro moterys, su kuriomis bendrauju, sėdėjo ar sėdi. Sėdi ištisomis šeimomis. Viena maloni močiutė pribloškė paatviravusi, kad sėdėjo net 9 kartus, kad sėdi jos duktė ir anūkė.

Tik vėliau atkreipiau dėmesį į nedidukes tatuiruotes ant jos rankų, senoviškas, mėlyno rašalo, kokias darydavo sovietmečio kalėjimuose. Tik jos ir bylojo apie močiutės kriminalinę praeitį. Jos malonus ir šiltas bendravimas, gerumas ir atvirumas, artimųjų pagarba liudijo ką kita, todėl aš nebūčiau nė pagalvojusi, kad ji apskritai kada nors turėjo reikalų su teisėsauga. Taigi bendravimas su romėmis pakeitė  mano požiūrį į kalinius. Supratau, kad mano galvoje apstu stereotipų, įsivaizdavimų ir išankstinių nuostatų apie kalėjimą ir ten patenkančius žmones.

Bendravimas su atliekančiomis bausmę, jų lankymas kalėjime neturi nieko bendra su kokiomis nors projektinėmis, socialinėmis veiklomis, nes nieko ypatinga ir nedarau. Darau tą patį, ką daryčiau, jei kalėjime sėdėtų kokia nors mano draugė ne iš taboro: parašau moterims laiškų, nusiunčiu kokį siuntinuką (pvz. dažnai siunčiu spalvotų atvirukų ar lipdukų vokams puošti, nes kalėjime tai labai vertingi daiktai, kuriuos mano bičiulės lengvai išsikeičia į cigaretes). Mamoms persiunčiu vaikų piešinius, siunčiu jų nuotraukų, kad jos nelaisvėje matytų, kaip auga jų vaikai. Jos dažnai prašo vaikus nufotografuoti visu ūgiu. Kartais prašo visus vaikus sustatyti į eilę, kad nuotraukoje juos matytų iš karto. Joms labai svarbu nors nuotraukose matyti savo vaikus, nes jų nemato beveik visą kalinimo laiką. Juk vaikų nematančios mamos vaizduotė – negailestinga, jos prisigalvoja baisiausių dalykų, kurie galėtų nutikti jų vaikams, o vėliau bergždžiai nerimauja, nuogąstauja. Dažnai joms sakau, kad graužtis beprasmiška, nes sėdint kalėjime nieko nebepakeisi, nebent sveikatą sugadinsi. Todėl ne tik siunčiu vaikų nuotraukų, bet aplankau vaikus ir moterims apie juos papasakoju, nuraminu, kad viskas gerai, kartais net viską pagražinu, kad tik jos nesikankintų. Mamas džiugina bet kokia smulkmena, pasakojimas, kad štai, mačiau tavo sūnų, kuris linksmas lakstė po taborą, apkabinau jį nuo tavęs… Ir moteris verkia iš džiaugsmo. Tiek kartais ir tereikia, kad žmonės pasijaustų geriau. Viena jauna mama per paskutinį pasimatymą prašė, kad kuo dažniau jai rašyčiau, nekreipdama dėmesio į tai, kad ji ne visada gali atrašyti. „Tavo laiškai man padeda neišprotėti“, – sakė ji.

Panevėžio pataisos namai - moterų kalėjimas

Panevėžio pataisos namai – moterų kalėjimas

Nelaisvėje labai svarbu moteris palaikyti, aplankyti, nes dažna jaučiasi atstumta, pamiršta ir niekam nereikalinga. Reikia suprasti, kad romai įkalinami šeimomis, nes nusikaltimai, už kuriuos jie dažniausiai atlieka bausmę, yra grupiniai. Sėdi vyrai ir jų žmonos, motinos ir sūnūs, seneliai ir anūkai. Vyrai viename kalėjime, moterys kitame.

Romai yra labai šeimyniški. Giminės ir artimieji ilgisi vieni kitų, nes yra įpratę būti kartu. Ypač išgyvenama dėl vaikų, kuriuos mūsų Vaikų teisių apsaugos tarnybos lengva ranka atima iš romų šeimų ir išveža į vaikų namus, vos tik mama nusikalsta. Sunkiai suteikiama globa teistiems giminaičiams, todėl vis daugiau romų vaikų patenka valstybės globon.

Gegužės pradžioje Kirtimuose lankiau mamą, kuri prieš mėnesį išėjo į laisvę ir neseniai buvo atsiėmusi vaikus. Labai apsidžiaugiau, sužinojusi, kad vaikų namai ir VTAT nevilkino vaikų grąžinimo procedūros ir juos atidavė per dvi savaites. Vaikai  laimingi  ir linksmi krykštavo skurdžioje taboro lūšnelėje ir nė iš tolo nebepriminė tų mažylių, kuriuos mačiau vaikų namuose. Tada dar raminausi, kad tie vaikučiai pakliuvo į gerus vaikų namus, nes jais išties neblogai rūpinosi ir nieko jiems tarsi ir netrūko: nei lavinimo, nei kokybiško maisto ar gražių darbužių. Ir visgi jų žvilgsniai buvo persmelkti kažkokio gilaus liūdesio. Todėl, kai išvydau jų žibančias iš laimės akutes, akimirksniu suvokiau, kad nėra didesnio blogio, kaip atimti vaikus iš mylinčių mamų. Paradoksalu, bet dauguma romių į įkalinimo įstaigas pakliūva būtent dėl to, kad stengiasi būti geromis žmonomis, motinomis. Pagal romų tradicijas moterys turi aprūpinti šeimą maistu, išlaikyti vaikus, tad iš esmės tik norėdamos pramaitinti šeimą jos įsivelia į nelegalias veiklas, tokias kaip kontrabandinių cigarečių ar narkotikų platinimas. Romų moterys šios pavojingos veiklos imasi, nes neranda jokio kito darbo.

Formaliai kalėjimas – socialinės reabilitacijos vieta, o faktiškai romų moterys ten laikomos maksimalų laiką, taip siekiant jas izoliuoti. Kaip pasakojo viena nuteistoji, visi jos lygtinio paleidimo prašymai buvo atmesti, o komisijos atstovai pareiškė, kad „jei išleisim, tu vėl prekiausi“. Tad ir sėdi mamos, izoliuotos nuo vaikų, savo artimųjų, kad ginkdie kuo ilgiau kažko neplatintų. Bet juk nereikia būti specialistu, kad suprastum, jog tai problemos nesprendžia, o tik dar labiau ją gilina. Moterys, ypač romės, kalėjime palaužiamos. Dažna jų serga depresija, nes ilgisi šeimos ir namų, negali laikytis savų tradicijų. Kreiptis į „gadžio“ daktarą jos vengia. „Здесь не лечат, а калечат“ (liet. „Čia ne gydo, o žaloja“) pasakė man romė, kuriai pasiūliau skubiai kreiptis pagalbos, nes ją kamavo nerimo sutrikimas ir panikos priepuoliai. Panikos atakas sunku atlaikyti ir vartojant vaistus, o ji kentė viena pati, atšiaurioje kalėjimo aplinkoje.

Nepakeliamos kančios, beviltiška padėtis, nes juk nesunku nuspėti, kad ir išėjusios į laisvę romų moters nieko gero nelaukia. Nors dažna kalėjime pradeda neobjektyviai vertinti gyvenimą laisvėje, tačiau vos išėjusios suvokia, kad iliuzijos įsidarbinti ir gyventi oriai ir tebuvo iliuzijos. Kas legaliai įdarbins teistą, beraštę romę su penkiais vaikais?

O kur dar kitos problemos, tokios kaip psichologinė adaptacija, socializacija, ryšių su vaikais atstatymas? Į laisvę grįžusios moterys pasakoja, kad išėjus iš kalėjimo prireikia kelių savaičių ar net mėnesių, kad nustotum gatvėje krūpčioti nuo pravažiuojančių mašinų, baidytis žmonių. Jas užjausti ir suprasti tegali panašaus likimo moterys, todėl paguodą ir palaikymą jos suranda tik savo bendruomenėje, tarp giminių ir artimųjų. Vis dėlto bendruomenė nepajėgi išspręsti moters socialinių problemų. Moteris, grįžusi į laisvę, jau nuo pirmų dienų turi rūpintis, kaip išsilaikyti. Kad gautų nors menkiausią pašalpą, turi susitvarkyti krūvas popierių, registruotis darbo biržoje. Jei vaikai iš šeimos paimti ir apgyvendinti vaikų namuose, moteriai dar sunkiau, nes užgriūva dar vienas rūpestis – biurokratinės vaikų grąžinimo procedūros. Ir net jei viską pasiseka sklandžiai išspręsti, moteris vėl grįžta į tą patį skurdą, o kartais net į dar didesnes socialines problemas.

Yra tokių, kurios grįžusios neberanda net savo namų, nes po policijos reidų ištuštėjusius trobesius Vilniaus savivaldybė skubiai nugriauna.

Savivaldybės klerkai, valstybinės institucijos taip supranta socialinę politiką. Sunaikinai, išstūmei, izoliavai ‒ ir problemos nėra… Todėl čia norėtųsi solidarumo balsų, palaikymo šioms moterims ir visai romų bendruomenei, o ne baikštaus apsidraudimo ir baimių susitapatinti su taboru ir romais.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s