Apie feminizmą, rūpesčio etiką ir pilietiškumą: pokalbis su Renata Bikauskaite

"Ethics of care - pluralism," autorius: hello-magpie.

“Ethics of care – pluralism,“ autorius: hello-magpie.

Šiame „Dilgėlės“ numeryje pateikiame trumpą interviu su filosofijos mokslų daktare Renata Bikauskaite, savo disertacijoje gvildenusią rūpesčio etikos normatyvumo temą. Renata šiuo metu dėsto Lietuvos Edukologijos Universitete būsimiems etikos mokytojams, socialiniams pedagogams tokius dalykus, kaip etikos propedeutika, žmogaus teisės, partnerystės etika, rūpesčio etika. Renatai artimas, aktualus ir feminizmas, feministinė filosofija, kuriuos visada siekia integruoti į savo paskaitas. Interviu pabaigoje pateikiame nuorodą į Renatos straipsnį „Rūpestis ir pilietiškumas“, spausdintą žurnale „Problemos“ (nr. 79, 2011).

Kaip trumpai apibrėžtumėte rūpesčio etiką?

Rūpesčio etika yra šiuo metu besiformuojanti normatyvinė moralės teorija, kurios išeities taškas ‒  santykių formuojamas ir konstituojamas asmuo. Ką tai reiškia? Tradicinių normatyvinių moralės teorijų išeities taškas dažniausiai yra nepriklausomas, autonomiškas, sau pakankamas individas, kaip etinių veiksmų ir samprotavimų pradžia. Tuo tarpu rūpesčio etika sako, kad toks požiūris neaprėpia visos etinio gyvenimo specifikos. Kiekvienas iš mūsų, norime to ar ne, esame tam tikro santykių tinklo dalis: iš pat pradžių mes esame kažkieno vaikai, anūkai, seserys, broliai, sūnėnai, dukterėčios, draugai, vėliau – tėvai, kaimynai, bičiuliai, kolegos ir t. t. Etiniame gyvenime abstrahuotis nuo įvairių santykių praktiškai neįmanoma, nes jie konstituoja tai, kas yra mūsų moralinis veikimas (moral agency), o ir nereikia, anot rūpesčio etikos atstovų, kadangi santykiai su kitais apibrėžia mūsų gerą gyvenimą. Tačiau tų santykių būna visokių, va čia rūpesčio etika bando pasiūlyti tam tikras normatyvines gaires asmeniui, kuris siekia išlaviruoti šioje santykių jūroje. Sakau ‒ normatyvines gaires, nes rūpesčio etika neformuluoja universalių moralinių principų, moralinio vertinimo kriterijų. Jos atstovai sako, kad prieiga prie moralinių dalykų turi būti situatyvi, kontekstuali, atidi detalėms, konkretiems žmonėms, jų istorijoms, santykių tinklams ir pan. Tačiau nepaisant to, rūpesčio etikos atstovai kalba apie tai, kokie santykiai yra geri, teisingi, koks rūpestis/rūpinimasis geras, o koks ‒  blogas, t. y. suteikti bent minimalias gaires, kuriomis galėtų vadovautis moralinis veikėjas megzdamas rūpinimosi santykius su kitais.

Kodėl apie tai būtina kalbėti Lietuvoje?

Kadangi esu daugiau teoretikė, tai visų pirma žiūriu į tai iš teorinio taško – tai įdomi, Lietuvoje praktiškai negirdima teorija, kuri gali praplėsti mūsų požiūrį į moralinį gyvenimą, leidžia pamatyti tuos tarpusavio sąveikos elementus, kurių neleidžia įžvelgti kitos moralės teorijos. Jei žvelgsime labiau iš praktinės pusės, tai Lietuvos viešajame diskurse, kalbant apie socialinę politiką ir tuos žmones, kuriuos ji įvairiai paliečia,  vis dar pasigirsta niekinantis, nuvertinantis, globėjiškas, paternalistiškas požiūris. Rūpesčio etikos įvedimas į viešąjį Lietuvos diskursą, manau, padėtų kažkiek pakeisti šią situaciją.

Kaip rūpesčio etika siejasi su feminizmu? Ar ji būtent ir kyla iš tam tikros feministinės perspektyvos ir jei taip, kokia toji perspektyva?

Rūpesčio etikos pradžia ‒ feministiniame diskurse, kuris siekia parodyti, jog moralinės savybės, paprastai siejamos su moterų socializacijos modeliu, yra tokios pat reikšmingos moraliniame žmonių gyvenime, kaip ir savybės, siejamos su vyrišku socializacijos modeliu. Toks požiūrio užuomazgų galima rasti jau 19 a. feminizme, tačiau 20 a. pabaigoje amerikiečių psichologė Carol Gilligan, analizuodama savo respondentų atsakymus į skirtingus klausimus, išskyrė du moralinius žodynus – rūpesčio ir teisingumo, ‒ iš kurių pirmasis esą labiau būdingas moterų moraliniams svarstymams, o antrasis – vyrų. Carol Gilligan neramino tai, kad tuo metu ant bangos esanti moralinės brandos vertinimo sistema buvo grindžiama teisingumo moraliniu diskursu, todėl mergaitės ir moterys visada likdavo ant žemesnio moralinės brandos laiptelio. Vėliau daryti psichologiniai tyrimai vis atskleisdavo, kad iš tikro nėra jau tokios aiškios koreliacijos tarp lyties ir moralinio žodyno, tačiau šie empiriniai „nesklandumai“ nesutrukdė plėtoti rūpesčio etikos kaip normatyvinės etinės teorijos (nors teorija gal ir ne visai tinkama sąvoka kalbant apie rūpesčio etiką, tai greičiau tam tikra prieiga prie moralinių problemų), kuri oponuoja tradicinės moralės teorijoms, visų pirma utilitarizmui, deontologinei etikai. Ir čia jau siekiama pažvelgti į moralinį gyvenimą ir jo problemas kiek per kitokius akinius, nei tai daro tradicinės etinės teorijos, nagrinėti problemas, kurios neatsidurdavo šių teorijų dėmesio centre ar net periferijoje. Čia rūpesčio ir lyties koreliacija tampa jau visai nereikšminga, ir nemaža dalis autorių sako, kad reikia liautis rūpestį/rūpinimą sieti su moteriškumu. Rūpestis esą universali žmogiško gyvenimo dimensija ir sąsaja su moteriškumu net trukdo jam suteikti deramą etinę, pilietinę ir politinę reikšmę. Feministinis rūpesčio etikos užtaisas šiuo metu ir pasireiškia tuo, kad moterys dėl tos įvairialypės (psichologinės, socialinės, kultūrinės, ekonominės ir t. t.) sąsajos su rūpesčiu/rūpinimusi/rūpestingumu yra išnaudojamos tiek privačiame gyvenime, tiek viešame. Tai, ką moterys daro, yra gyvybiškai svarbu, bet kartu ir nepelnytai nuvertinama. O rūpesčio etika su savo politiniu angažuotumu ragina keisti šią dalykų padėtį. Čia verta atkreipti dėmesį į tokius autorius kaip Eva Feder Kittay, Joan Tronto, Selma Sevenhuijsen.

Lietuvoje ne per seniausiai kilusiose diskusijose apie solidarumą ir empatiją vienas iš esminių diskusijos elementų buvo klausimas dėl solidarizavimosi su silpnesniaisiais, diskriminuojamais ir kitais visuomenės paraštėse esančiais. Rūpesčio etika, atrodytų, kaip tik ir siūlo kreipti dėmesį į silpnuosius – ar išties? Ir ar šiuo klausimu ji nėra panaši į tiesiog krikščionišką etiką? Galiausiai to, kuris rūpinasi, ir to, kuriuo rūpinamasi, dinamika – ar ji nereprodukuoja tų pačių hierarchinių kategorijų? Kitaip tariant, ar rūpestis negali tapti dar vienu būdu stipresniąjam įteigti savo pranašumą?

Nemanau, kad rūpesčio etika siūlo kreipti dėmesį in corpore į silpnuosius, kenčiančiuosius ir pan. Jau sakiau, kad tai etinė prieiga, kuri pabrėžia situatyvumą, kontekstualumą, partikuliarumą. Tai reiškia, kad aš, kaip moralinis veikėjas, visų pirma turiu kreipti dėmesį į konkretų žmogų, su kuriuo mane sieja tam tikri santykiai (aš esu jo mama, draugė, sesė, kaimynė, slaugė ir pan.), o ne į tą žmogų, kaip kenčiančiųjų klasės atstovą, ar apskritai visą kenčiančių, silpnųjų klasę. Rūpesčio etika rūpestį/rūpinimąsi supranta ne tik kaip intenciją, bet ir kaip veiklą, nukreiptą į kitą žmogų. Krikščioniškas rūpestis silpnaisiais ir kenčiančiais dažnai lieka tame intencijos ir susirūpinimo lygmenyje, o ne tikrojo rūpinimosi, kadangi kad ir kaip norėtum, aš negaliu  rūpintis visu pasauliu – man neužteks nei laiko, nei vidinių ar išorinių  resursų, bet aš visada galiu  rūpintis konkrečiais žmonėmis, kurie kažkokiu būdu atsiduria mano santykių tinkle, daryti tai, ką tikrai galiu padaryti čia ir dabar.

Rūpesčio etika, jei ir ragina su kuo nors solidarizuotis, tai su žmonėmis, kurie atlieka rūpinimosi darbą šiuolaikinėse visuomenėse, bet nėra pakankamai įvertinami, lieka visuomeninio, ekonominio, politinio gyvenimo paraštėse ar būtent dėl to išnaudojami rūpinimesi, kadangi jau yra šiuose paraštėse.

Rūpinimosi santykiai tikrai nėra apsaugoti nuo jūsų išvardytų ydų, todėl ir reikalinga normatyvinė rūpesčio etika, tokia etika, kuri formuluoja tam tikras gaires, kaip sukurti kiek įmanoma geresnius, teisingesnius rūpinimosi santykius.

Savo tekste „Rūpestis ir pilietiškumas‟ kalbate apie rūpesčio etiką kaip alternatyvų pagrindą pilietiškumo suvokimui. Koks gi būtų tas „iš rūpesčio kylantis pilietiškumas‟, jei galima būtų jį taip pavadinti? Be to, skirtingi pilietiškumai dažnai kritikuojami iš feministinės pozicijos kaip reprodukuojantys patriarchalines elgesio ir moralės normas ‒ ar „rūpesčio pilietiškumas‟ būtų labiau „feministinis‟?

Lietuvoje ypač gerai matoma, kad rūpinimosi našta krenta ant moterų pečių. Būtent iš jų tikimasi, kad jos rūpinsis vaikais, pasenusiais tėvais, ligotais giminaičiais, savo sutuoktiniais ir partneriais. Vis dar dauguma seselių, slaugytojų, darželių, pradinių klasių mokytojų yra moterys, iš jų tikimasi, kad jos atliks savo darbą, bet atliks ji gerai ‒ bus rūpestingos, dėmesingos, jautrios, mylinčios ir t. t. Bet kartu tas rūpinimosi darbas, savybės siejamos su tuo, kas dažnai laikoma moteriškumo kvintesencija, yra nuvertinamos šiuolaikinėje visuomenėje. Žmonės, kurie vienokiomis ar kitokiomis aplinkybėmis rūpinasi kitais, dažnai yra blogesnėje socialinėje, ekonominėje, politinėje situacijoje. Pvz, moteris, kuri augina kelis vaikus, būsimus piliečius, darbo jėgos vienetus valstybei, gali atsidėti kur kas mažiau pinigų senatvei, nei panašioje situacijoje esantis vyras; už šį darbą ji negauna net moralinio įvertinimo, nes aplinkiniai dažnai jai sako „tai sėdi namie su vaikais‟. Taigi fiziškai ir emociškai sunkus darbas redukuodamas į visišką nieką. Kitas pavyzdys: moterys, dirbančios slaugos sferoje ‒ jų atlyginimai maži, karjeros galimybės menkos, įsigalėjęs nuvertinantis požiūris į jų darbą. Kiek kartų aš girdėjau: „tai ji invalidams/seniams užpakalius šluosto‟. Jau nekalbu apie valstybės socialinę politiką: valstybės ir žmonių, užsiimančių rūpinimosi darbu, santykį… Todėl pilietiškumo samprata, kurioje būtų vietos rūpesčio/rūpinimosi dimensijai, tikrai būtų labiau feministinė, nes bent jau atkreiptų  dėmesį, kad ta veikla ir savybės, tradiciškai priskiriamos moterims, esamoje dalykų padėtyje įstumia daugelį moterų į mažiau palankią padėtį, paverčia antrarūšėmis pilietėmis. Antra vertus, parodytų, kad rūpestis/rūpinimasis, su juo siejamos savybės yra daugiau nei moterų pareigos/atsakomybė, kad tai svarbi žmogiško gyvenimo dimensija, be kurios sunkiai įmanomas socialinis, pilietinis ir politinis bendrabūvis. Taigi, rūpesčio pilietiškumas yra tiek feministinis, kiek sugeba nukelti rūpinimosi naštą nuo moterų pečių ir padaryti ja tam tikra universalia, nepasižyminčia lyties stigma, vertybe.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Goda Klumbytė

Toliau skaitykite: „Rūpestis ir pilietiškumas“ (Problemos,nr. 79, 2011).

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s