Dilgėlė Nr. 3. (Re)produkcija. Redakcinis

Populistų politikierių ir visokio plauko klierikalų prastumto vadinamojo „Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos“ įstatymo projekto pasekmės gali būti liūdnos Lietuvos visuomenei. Jis labiausiai palies ir taip labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių moteris ir tik dar labiau sukurstys moralinės panikos atmosferą. Vis dėlto paradoksaliai toks anachronistinis išpuolis prieš moterų teises gali būti ir naudingas. Iš naujo įskėlę diskusijas apie abortus, moralistai priminė, kad feminizmas toli gražu ne viską pasiekė, kad jis reikalingas kaip niekad. Net ir esami (daugiausia sovietinės ideologijos dirbtinai įdiegti) pasiekimai lyčių lygybės srityje gali pranykti lyg smėlis tarp pirštų, jeigu niekas nepasipriešins tamsuolių politikų pasireiškimams.

1922071_1394649554135438_1839263185_nKai kurios diskusijos, vykstančios Lietuvoje, deja verčia abejoti, ar nors kiek pasistūmėjome lytinio švietimo srityje nuo tarpukario laikų, apie kuriuos šiame Dilgėlės numeryje rašo Ugnė Marija Andrijauskaitė. Ginčytis su manančiais, kad „moteris gamtos skirta tam, kad kuo daugiausiai vaikų susilauktų”, yra tikras feministinis Sizifo darbas… kuriuo šiuo metu, visa laimė, nenuilstamai užsiima nemaža dalis liberalių ar kairiųjų Lietuvos visuomenininkų. Jų išradingos akcijos, simbolinis vielinės pakabos panaudojimas, žaibiškai sukurta peticija, „proginis“ internetinis puslapis – visa tai leidžia džiaugtis feminisčių sugebėjimu reaguoti, susitelkti ir veikti. Naujasis  Dilgėlės numeris „(Re)produkcija“ irgi siekia prisijungti prie šios kovos už sveiką protą.

Sužaliavusi likus vos savaitei iki Tarptautinės moterų dienos, Dilgėlė ypač džiaugiasi tuo, kad kovo 8-oji šiemet neapsiribos mačistiniais tulpių įteikimo ritualais, bet sutelks moteris tam, nuo ko ši šventė ir prasidėjo – masinėms protesto akcijoms už esmines žmogaus teises. XX-ojo amžiaus pradžioje socialistų judėjimo įkvėpti moterų lygybės tikslai buvo balsavimo teisė, lygus darbo užmokestis ir trumpesnės darbo valandos – moterys šitaip priešinosi išnaudotojiškai kapitalistinės produkcijos sistemai. Šiandieninėje Lietuvoje (kaip, beje, ir Ispanijoje) protestai vyksta „Už moterų teisę spręsti pačioms“ dėl savo kūno ir dėl nėštumo nutraukimo, kaip sako prie Seimo organizuojamo mitingo pavadinimas. Taigi šiandien moterys priešinasi konservatyviai-bažnytinei ideologijai, traktuojančiai moteris tik kaip visuomenės reprodukcijos, gimdymo mašinas. Dvi reprodukcijos reikšmės – kaip kapitalistinės gamybos ir kaip giminės pratęsimo – yra naudojamos istoriškai aiškinti moterų priespaudos atsiradimą. Moterų sumenkinimas iki jų reprodukcinės funkcijos, gimdytojos, vyro ir vaikų maitintojos ir rengėjos vaidmens dar ir šiandien veikia kaip pagrindinis patriarchalinės priespaudos garantas.

Dauguma straipsnių šiame Dilgėlės numeryje „(Re)produkcija“ vienaip ar kitaip sieja abi reprodukcijos reikšmes. Akis atveria Agnės B. ir Laimos Vaigės straipsniai, analizuojantys moralistų oportunizmą, nepaprastą klierikalizmo sugebėjimą sugyventi su neo-liberalia logika Lietuvos kontekste. Daivos Repečkaitės ir Evos Lukšaitės straipsniai apie, atitinkamai, Japonijos ir Indijos kontekstus parodo vėl kitokias, sudėtingas politikos, lytiškumo, moters kūno, demografinės situacijos ir patriarchato sąsajas. Kiti tekstai, tokie kaip Laimos Kreivytės poezija, Linos Žigelytės meditacija apie lietuvišką queer diasporą, Sesių Žirklių pro-seksualinis manifestas, Airos Leonidovnos straipsnis apie „Žydrųjų kojinių“ performansą, ne tiek siekia analizuoti esamas problemas, kiek ieškoti gaivių alternatyvų. Šiai antrai, spontaniškai susiformavusiai straipsnių grupei, naujų idėjų ieškančiai savyje arba užsienyje, priklauso ir Jūratės Juškaitės pokalbis apie LGBT aktyvizmo istoriją JAV su dr. Falvia Rando ir bei Vaivos Rykštaitės interviu su švede feministinio kino režisiere Ninja Thyberg.

Gal kiek nepaliestas šiame Dilgėlės numeryje liko pats abortų diskusijos turinys – nėštumo nutraukimo ir gemalo „žmogiškumo“ problema. Tam yra ir gera priežastis. Kovo 8-osios mitingo organizatoriai labai teisingai akcentuoja, kad teisė į abortą yra visų pirma moterų sprendimo teisė. Nors populistai ir klierikalai mus norėtų įtikinti priešingai, politinė diskusija apie abortus yra visiškai ne apie tai, kada (ir ar iš viso) moters kūne esantis gemalas gali būti vadinamas žmogumi. Susirūpinimas abstraktaus, „kažkieno“ kūne esančio gemalo išsaugojimu yra paprasčiausias populizmas ir/arba moralizavimas… Būtent dėl to diskusijose apie „gyvybės apsaugojimą“ feministinė nuomonė niekuomet nenugalės, mat „gyvybės gynėjams“ terūpi tik pademonstruoti begalinį savo požiūrio moralumą ir jį įpiršti tariamai nuodėmingoms oponentėms.

Moralinės panikos akivaizdoje lengva pamiršti, kad iš esmės abortų klausimas yra klausimas apie tai, kas turi teisę priimti sprendimus. Viskas. Taškas. Kai kelios žmogaus teisių organizacijos sukūrė peticiją, reaguodamos į abortų draudimo projektą, įvairūs balsai tiek iš pro-feminisčių tiek ir iš moralistų pusės sukritikavo kreipimosi pavadinimą „Už moterų teisę kontroliuoti savo pačių kūnus!”. Gemalas nėra paprasta moters kūno dalis taip kaip koja ar inkstai, tai yra atskiras organizmas moters kūne, teigė kritikai. Ir jie teisūs – išties gemalas nėra paprasta kūno dalis – tai atskira gyvybė, turinti potencialo išsivystyti į žmogų. Tačiau kas iš to?

Jeigu rimtai imtumėmės klausimo apie sprendimo teisę, visų pirma turėtume klausti, koks konkretus kūnas yra arčiausiai konkretaus gemalo? Jeigu moters kūnas ir tos moters gyvenimą tiesiogiai paveikiantis apsisprendimas gimdyti yra būtina sąlyga šios gyvybės likimui, kas gali priimti šį sprendimą, jeigu ne pati moteris? Gal tai turėtų būti valstybė? O gal bažnyčia? Kitaip sakant, kodėl kokia nors patriarchalinė sistema turi turėti daugiau teisių spręsti gemalo likimą nei pati nėščia moteris, toji Emilija, kurios istoriją šiame Dilgėlės numeryje pasakoja Fiokla Kiurė?

Labai įdomiai ir originaliai apie abortą, kaip apie sprendimo teisę, yra rašiusi Donna Haraway, žymi feministė, marksistė, biologė ir postmoderni filosofė. Savo populiarioje esė „Pabaisų pažadai: atkuriančioji politika nepriderantiems ir nepasisavinamiems“ ji lygina abortų klausimą su aplinkosaugininkų dilema dėl saugotinų atogrąžų miškų. Tiek ir moters gimdoje besivystantis gemalas, tiek ir džiunglių flora ir fauna yra gyvybės formos, negalinčios už save kalbėti, negalinčios sau atstovauti žmonių diskursuose. „Kas kalba už jaguarą? Kas kalba už gemalą?“ ‒ klausia Haraway savo neprilygstamu stiliumi, susiejančiu mūsų pernelyg dažnai diskursyviai atskiriamus Gamtos ir Žmogaus pasaulius. Haraway aiškina, kad tie, kuriems priklauso ekonominė, politinė, ideologinė galia, kelia atstovavimo, kalbėjimo „už“ kažką klausimą visuomet tarsi ištraukdami reprezentuojamus subjektus iš jų artimiausio konteksto.

Pirmuoju, jaguaro atveju (jaguaras čia metaforiškai atstovauja visai atogrąžų miškų gyvūnijai) tarptautinės korporacijos, siekiančios dėl vienos ar kitos trumpalaikės naudos iškirsti miškus, nutildo balsus tų, kurie yra arčiausiai šių miškų, kurių gyvenimai yra neatsiejamai susiję su miškų gyvūnija – jie ištrina vietinių genčių interesus. Vietinių tokių miškų gyventojų gyvenimai yra miško ekosistemos dalis, gyvenimas ir mirtis čia yra dalis šios nepaprastos simbiozės. Vis dėlto tarptautinės korporacijos linkusios traktuoti šiuos arčiausiai atogrąžų miškų esančius ir už save kalbėti galinčius subjektus kaip tuščią vietą, nes jie yra, paradoksaliai, pernelyg suinteresuoti (!) šioje situacijoje.

pakabosLygiai taip pat ir abortų diskusijos atveju, sako Haraway, tie, kuriems rūpi trumpalaikė nauda politinės galios arenoje, kuriems rūpi kontroliuoti visuomenę religiniais ar ideologiniais instrumentais, nutildo balsus tų, kurie yra arčiausiai gemalo, kurie yra tiesiogiai, fiziškai susiję su už save kalbėti negalinčia gyvybe. Nėščia  moteris čia tampa savanaude žudike, susirūpinusia tik savo gerove, tarsi jos gerovė nebūtų neatskiriama nuo jos kūne esančio kito kūno. Gemalo negalėjimas kalbėti šioje diskusijoje iškeliamas kaip aukščiausias moralinis imperatyvas „gelbėti“ gyvybę, „apsaugoti“ to gemalo interesus.

Kadangi moteris čia pristatoma kaip egoistė, nemorali jos kūną okupavusio gemalo kūno neigėja, „zigotos žudikė“, ji automatiškai nutildoma, praranda sprendimo teisę. Tokioje situacijoje vieninteliu veikėju, vieninteliu sprendimo teisę turinčiu subjektu tampa tik tariamai nešališkos teisinės, medicininės, politinės struktūros. Arčiausiai „saugotino“ objekto esanti nėščioji turi mažiausiai sprendimo galios, gyvenimo ir mirties klausimai paliekami tariamai nesuinteresuotose patriarchalinės sistemos rankose.

Po savaitės vyksiantis mitingas, kaip ir visos kitos viešojoje erdvėje matomos feministinės akcijos, nėra „už abortus“. Šios akcijos yra už sprendimo teisę, už moterų galią valdyti savo gyvenimus. Jos yra už lytinį švietimą, kontracepcijos prieinamumą ir lyčių lygybę. Lygiai taip pat ir šis Dilgėlės numeris nėra abortus ir nėra vien tik apie abortus. Autorės, kaip pamatysite, siekia kalbėti apie galios žaidimus, apie nelygybės ir priespaudos sistemas, siekia padilginti kojas moralistams, pernelyg lengvai kartais užgrobiantiems viešąją erdvę, ir suteikti vilties, kad laisvai mąstyti, kurti ir mylėti(s) Lietuvoje vis dar įmanoma.

Dilgėlės redakcija

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s