Nutrūkusi diaspora

Lina Žigelytė

Mes susieiname iš skirtingų koordinačių. Tokie šiek tiek nutrūkę – nuo miestų, kuriuose užaugome ir naujais namais tapusių vietų. Mes nutrūkusios, nes vis grįžtame, nerimstame, bandydamos kažkokiu būdu į čia perkelti tai, ką patyrėme kitur. Geografinės dermės vis persidengia ir dažnai jose nebesusiorientuojame. Atsidūrusios čia, ilgimės trumpam paliktų mūsų gyvenimus apvertusių akimirkų, o grįžus į naujuosius namus, juose trūksta tų sekundžių, kai atrodė, kad viskas įmanoma ir rytoj kažkas bus kitaip.

60 revoliucijų per minutę, – toks Niujorke inkarą išmetusių migrantų Gogol Bordello dažnis. Ne vienas didžiulis perversmas, o kūnu lyg neišsikraunanti elektros srovė vibruojantis gūsis. Kartais vos jaučiamas.

Darome tai, kam finansavimą gauti beveik neįmanoma, kas numažybinama, kas kaip nuopelnas sunkiai įsirašo į CV ir sukuria keistą reputaciją. Mūsų nutrūkusi revoliucija per trumpa, kad įsispraustų į kanonus. Jos svaiginantį saldumą apkartina juokingi masteliai. Mes – gerokai nutrūkusi, link neaiškių horizontų pasileidusi, keistomis teorijomis apsisvaiginusi diaspora.

Diaspora1Gal kavos? O, malonu! Tave pažinau per tekstus. Kai Pilies gatvėje pirmąkart susitikome, kalbėjomės tris valandas. Vėliau pagauti tave bus vis sunkiau, nors be proto ilgėsiuosi tos pirmos kavos skonio ir iškart įsėdusio jausmo, kad viena kitai esame įdomios, kad nebaugu viena kitos ambicijų.

O apie tave nieko nežinojau. Nukritai į mano panoramą tiesiai iš universiteto Budapešte auditorijų. Gracingas, melancholiškas, ramus. Su tavimi iškart dekonstravome šeimoms skirtos picerijos bordelišką interjerą. Kai ieškojome prizų viktorinai, grandinių ir sodo reikmenų skyriai Senukuose pranoko seksšopus. Einu gatve, matau tave ir jaučiuosi ne tokia vieniša šiame mieste. Man tavęs reikia.

Vietą pačiame centre ir garsą gavome už dyką. Mažame, pažįstamame Vilniuje daug kas įmanoma. Mūsų maždaug penkiolika. Koordinatės: Bogota, Londonas, Paryžius, Amsterdamas, Niujorkas. Panašioje avantiūroje po dar dviejų metų mūsų bus jau daugiau nei pusšimtis. Auštant kažkas prisipažins, kad Briuselyje sekso nėra ir bus suderėta dėl buto raktų. Atpažįstame vieni kitus lyg atspindžius veidrodyje, prie kurių norisi prisiliesti, nes ten kažkas pažįstama, jaudina, gundo.

Būti nutrūkusiam reiškia čiuožti tarp keistų etikečių ir diagnozių. Trūkęs po ilgos nakties – sapnuojantis, stebimas, nulūžęs, esantis kažkur ten, bet ir čia. Aš, kaip ir daugelis, kam arčiau queer nei seksualinė mažuma, kas pasivadinęs homoseksualistu iššauna kaip falšstartas ir žygyje už toleranciją sukelia chaosą, ieškau vardo savo migruojančiai tapatybei. Mane nešančios bangos sunkiai išsiverčia, bet jų energiją savi atpažįsta.

Aš esu nutrūkusios diasporos dalis. Emigrantų horizonte jau keletą metų ryškėja jos kontūrai. Ši diaspora dūzgia kaip fabrikas, generuoja idėjas, pastaraisiais metais kurstančias nemažai su Lietuva susijusių queer kultūros reiškinių. Dilgėlė, atgaivinta į Olandiją studijuoti išvykusių Godos Klumbytės ir Rasos Navickaitės bei palaikoma bendraminčių, yra šios diasporos pėdsakas. Briuselyje susibūrusios „Brain Rain šerdis Gota Slick ir Eliza Lozovska tai įrodymas, kad šios nutrūkusos diasporos registras ir garsai, ne tik tekstai. Prieš dešimt metų tą jau darė grupė „Zimbabwe“ (beje, su Eliza jos gretose). Diasporiška pasaulėjauta atsispindėjo per skirtingas kalbas migruojančiuose dainų tekstuose ir grupės sudėtyje, primenančioje mums apie Vilniaus daugiakultūriškumą. Agnė Bagdžiūnaitė, Deimantas Rojus, Laura Varžgalytė tai tik keli vardai, pastaraisiais metais vaizdais ištransliuojantys būtinybę įsivaizduoti daugiau nei toleranciją, kai kalbama apie LGBT. Jų vizija tęsti šį akronimą, neįstrigti jame. Baterijas jie įsikrauna kurdami aljansus su draugais Švedijoje ir Londone, galvodami, kodėl kai kurioms teorijoms būtina migruoti į Lietuvą ir kodėl kai ką būtina palikti su svetimumo įspaudu, kuriuo žavėjosi Walteris Benjaminas, kai rašė apie vertėjo tikslą. Vertimą kaip strategiją siekiant pokyčių puikiai perprato nepriklausomybės priešaušryje iš Kanados į Lietuvą atvykusi Karla Gruodis. Jos pastangomis, sutelkus institucinius ir žmogiškus resursus, 1995 m. pasirodė iki šiol nepranokta tekstų antologija „Feminizmo ekskursai“. Aš randu laikinus namus gaudydama šios tekstais, garsais ir vaizdais į mane prabylančios išsisklaidžiusios bendrijos dažnius, bandydama užfiksuoti, kas jau vyko anksčiau.

Galvojant, kas dabar galėtų sudrumsti Lietuvos klimatu tapusios homofobijos, seksizmo, patyčių, finansinio nesaugumo,Diaspora2 elitizmo, socialinio abejingumo ir bybarchizmo miglą, šios „Dilgėlės“ tema man stipriai susigroja su nutrūkusios diasporos produkcija. Ji „maža“ kaip ir mažoji literatūra, apie kurią rašo Deleuze’as su Guattari: atsirandanti iš esamų taisyklių, bet joms nusižengianti, politiška, įkrauta kolektyviškumu.

Re/produkcija man visų pirma kelia sąsajų su gamyba ir cikliškumu, su produkcija, suprantančia priešdėlio turinį, su darbu, kuris atsisakydamas tąsos tampa alternatyva, su nuovoka, kad politine prasme šie skirtumai yra labai svarbūs. Mūsų darbas radikaliausias, kai perkuria taisykles, kuriomis vadovaudamiesi mes gaminame tekstus, juos platiname, kuriame vaizdus, garsus, steigiame informacijos kanalus, išrandame mūsų deguonį palaikančius aparatus. Tokios produkcijos tikslas nėra dalyvavimas matomumo ekonomikoje. Siekiu tampa kitokios dermės, kurių kontūrai visada yra šiek tiek utopiški ir kai kuriuos gluminantys ar geriausiu atveju sukeliantys šypseną. Cirkuliuoti tokiose utopiškose dermėse dažnai sau leisti gali tik tie, kurie turi kokį nors užnugarį ir pripažįsta savo privilegijas.

Šiandien naujais balsais, tampančiais socialiai angažuota alternatyva ne tik dešiniesiems, bet ir išsivadėjusiomis institucijomis vienas paskui kitą virstantiems kairumui, LGBT aktyvizmui ir feminizmui dažniausiai esti užsienyje studijuojantys bei gyvenantys ar iš ten ką tik grįžę asmenys. Manau, taip yra, nes mes mažiau nerimaujame dėl nepataikymo į taktą ir todėl, kad dėl atstumo mūsų idėjų neužsmaugia pykčiu prisodrinta atmosfera. Mes žinome, kad vis tiek išvažiuosime, todėl užuot nusisavinę galios pozicijas mes tiesiog įsispraudžiame į diskursus juos išplėsdami. Tiesa, būdami Vakaruose (iš čia dažniausiai prabylame) mes irgi nerimaujame dėl finansinės padėties, praleidžiame marias brangaus laiko rašydami paraiškas, daug kam vis pritrūksta laiko. Bet vis dėlto mes tikrai esame gerokai nutrūkę, nes nežinia iš kur vis randame energijos atgaliniam ryšiui su šalimi ir kultūra, kurios mus daugybe prasmių žeidžia, bet kurias norime įsivaizduoti kitaip.

Mūsų produkcija kontrapunktiška, kaip pasakytų Edwardas Saidas, nes vis bandome suderinti savo išvietintas perspektyvas, apmaudą paversti politika, nenormatyvų seksą etika, o begalinį pokyčių geismą bent sekundę besitęsiančia revoliucija. Galbūt ji bus maža ir nuraus stogą tik keliems artimiems draugams, bet vis dėlto paliks pėdsaką žemėlapyje, kuriame rasime vienas kitą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s