Lietuva, išgerk kontraceptikų, arba Kai tauta nugali

Aira Leonidovna

Žydrųjų kojinių manifestas

Lietuva, moterie, išgerk kontracepcinę piliulę! Jei mūsų vitališka meilė tave apvaisins, Lietuva, tavo nepratusios įsčios neišlaikys, jos sprogs, išlakstys skeveldromis. Geriau išgerk piliulę! Mes tuoj iššausime savo malonumą tiesiai į tave! Mes nebe pasyvūs kūno indai, bet sprogdinantys užtaisai. Mes nebe vaišintojos, bet vaisintojos!

     Atmindamos drasiąsias XVII‒XX a. moteris, Mėlynąsias Kojines, tampytas po kalėjimų rūsius dėl užkerpėjusį patriarchalizmą klibinančių įsitikinimų, mes stovime čia, pogrindyje. Virš mūsų – tos pačios konservatyvios tradicijos pamatai, iki šiol tvirtai laikantys valstybę. Mes čia, kad pagraužtume, išsprogdintume juos kaip tavo, Lietuva, verksmingos gimdos sieneles savo meilės džiaugsmingų orgazmų syvais.

     Mūsų meilė gyvenimui ‒ tai ne buka patriotų meilė tėvynei.

     Lietuva, tu juk prievartaujama politikų, smaugiama kapitalo, tavo žmonės neturi galios.

     Laisvę gauna tik tie ir tos, kurie drįsta ja naudotis.    

     Lietuva, drovuole, pasimylėkim iš tikrųjų, tik išgerk kontracepcinę piliulę!

 

Šis tekstas, „Žydrųjų kojinių manifestas“, skambėjo mašinų aikštelėje po paminklu Vincui Kudirkai 2012 metų vasarą kaip performanso „Po Kudirka arba Patriarchams paliepus, mums panorėjus“ dalis. Jam ruošiantis kilo mintis panaudoti kontrecepcijos įvaizdį kaip antitezę patriarchalinei tradicijai, ant kurios pamatų sukurta daug moderniųjų valstybių, tarp jų ir Lietuva. Daugiausia kalbėjome apie užkonservuotą XIX amžių, kuris vis dar patogiai įsitaisęs veši mūsų nacionalinėje sąmonėje. Tarkime, valstybės himne moterys vis dar neminimos, o šis simbolis – niekas nepaneigs – svarbi nacionalinės sąmonės dalis. Parodydamos, ko jame trūksta, performanso pabaigoje tarsi atlikome psichoanalizės seansą, kuris vis dar tęsiasi ikiteisminio tyrimo pavidalu (ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas 02 14, bet vis dar vyko, kuomet tekstas buvo rašomas – red. past.).

Abortų draudimo kontekste, kai bandoma grąžinti visuomenę į autoritarišką tarpukarį (tuomet buvo įstatymas, praktiškai analogiškas dabar stumiamam) ir į dar senesnius rūtų darželių laikus, optimistiškas, vitališkas, nors gal kiek naivokas manifesto tekstas skamba aktualiai. Neginčijamai aktualus tampa gyvybės pilnas žvitrus feminizmas. Šiuo atveju feminizmą turiu omenyje kaip idėją, kuri išlaisvina moterį ir suteikia jai drąsos gyventi, o ne daro ją nuolat nepatenkinta, priekabių ieškančia į davatką panašia „pikta feministe“ tarsi iš ironiškų patriarchalių dėdžių  parašytos enciklopedijos.

Moterų emancipacija, kaip aistringai rašė Emma Goldman[1], turi tapti džiaugsmu, padėti išpildyti gyvenimą, suteikti jėgų dar stipriau mylėti ir nugalėti tiek išorinius, tiek vidinius tironus, o ne tapti nepabaigiamos kovos už tikrąją emancipaciją įrankiu: „<…> judėjimas už moterų teises sutraukė daug pančių, bet nukaldino ir naujų. Didingas judėjimas už tikrąją emancipaciją prasilenkė su tomis moterimis, kurios galėjo pažvelgti tikrajai laisvei į akis.“ (p. 149).

Norėjosi iššūkio. Manifeste atsisakėme moterį laikyti reprodukcijos mašina, atmetėme liūdnos, kuklios ir pasyvios moters įvaizdį. Pasitelkusios su lytimi ir seksualumu susijusias metaforas, apvertėme lyčių vaidmenis. Moteriai juk ilgai norėta įteigti, kad būti reprodukcijos garantu yra vienintelė jos laimė. Manifeste, priešingai, vaisinimas nebesusijęs su reprodukcija. Vaisinimo reikšmė išplečiama taip, kaip įprastai išplečiama vyro reikšmė, turint omenyje jo, kaip aktyviojo, vaidmenį tiek reprodukcijoje, tiek ir visuomenėje.

Moters orgazmas reprodukcijai, kaip žinia, neturi jokios reikšmės – tai vitališkas kūrybos džiaugsmas, kurio, tariama, neatlaikys be saiko liūdėti įpratinta, pasyvi į praeitį atgręžta Lietuva. Manifestas provokuoja: dabartinė Lietuva neišnešios tokios energijos vaisiaus. Žinia: vienintelė galimybė Lietuvai būti įkvėptai ir nesprogti, galbūt net pajusti orgazmą – pasipriešinti tradicijai, nepripažinusiai kontracepcijos, tradicijai, ant laužų deginusiai žolininkes, kurios, žinoma, darydavo ir abortus – moterį be išeiginių įdarbinančiai patriarchalinei tradicijai, kurios veikiamos pastojusios išduotos merginos skandinosi… Gal (vis dar?) vertėtų pasvarstyti apie neginčijamą tradicijų gėrį?

***

Abortų draudimas perša moters kaip žudikės (zigotos žudikės!), kaip didžiausios nusikaltėlės, kaip visiškos padugnės sampratą. Dabar kyla neišvengiama būtinybė IŠSAUGOTI daugumoje Vakarų šalių praeityje įteisintą moters galimybę pasirinkti legalų abortą. Nors ekonomika taip pertvarkyta, kad šeima sunkiai beišgyventų, jei dirbtų vien vyras, abortų draudimo atveju bent jau vertybių lygmeniu vėl itin stipriai imtų veikti regresyvi tradicija, kurioje moters vaidmuo apribotas iki kuklios žmonos ir pavyzdingos pasiaukojančios motinos. Gal dar reikėtų uždrausti mėnesines ir priimti spermatozoidų apsaugos įstatymą? Vėl bandomas stiprinti moters kūno, seksualumo ir nėštumo tabu, bandoma grąžinti XIX amžiui būdingą moters kaip idealios, šventosios idealą. Tačiau ar išties mes nuo tų laikų taip jau nutolę?

Lietuvoje iki šiol dominuoja regresyvi politinė retorika, kai nuolat apeliuojama į istorijos skiaudų paliktus amžinus randus vargšės auka tapusios tautos kūne. Tautos saprata Lietuvoje de facto susiaurinta iki (teisingų) lietuvių tautos ‒ pažiūrėkime, tarkim, kaip pasisakoma apie tuos, kurie emigruoja iš Lietuvos. Dominuoja ir regresyvus požiūris į kultūrą – ši narsiai saugoma biurokratų kariuomenės, todėl serga nepagydomu depresyviu nuoboduliu. Beveik visas menas, tyliai prisitaikęs prie dominuojančio požiūrio, nemeta iššūkių, jis skirtas tik kolegoms menininkams. Arba yra atvirai oficiozinis. Lyg nuolat nevalingai persileidžianti moteris, Lietuvos kultūra nepagimdo beveik nieko originalaus (išskyrus keletą ryškių pavyzdžių), kas nebūtų įdomu vien ultrapatriotams. Ir abortų draudimas jai tikrai nepadėtų…

Šiuolaikinė Lietuvos kultūra, rodos, nemėgsta nieko, kas nėra ultrapatriotiška ir iki vėmimo lietuviška. Pala, o ką reiškia ta nenuginčijamos vertės lietuvybė? Juk Lietuvoje gimė pavojingiausia Amerikos moterimi laikyta Emma Goldman ir jos kovų draugas Aleksandras Berkmanas, čia gyveno įvairių valdžių kalintas Kazys Boruta, kontraversiškasis Andrius Bulota, dalyvavęs ir Ispanijos pilietiniame kare prieš fašistus. Dauguma Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Žemaitės ir jų kolegių pasisakymų apie moterų problemas aktualūs iki šiol. Kai kurie vardai iš šių – kone nublokšti į užmarštį, kiti paversti nuobodžia mokykline klasika.

Mėlynųjų kojinių simbolis jau beveik pamirštas, tarkime, mokykloje ši kertinė sąvoka neįeina (bent kai aš ruošiausi egzaminams) į įsimintinų sąrašą ‒ tarsi būtų bandoma sėti iliuziją, kad moterys kažin kaip savaime gavo teises, kuriomis dabar naudojasi. Taip vadintos išsilavinusios ir emancipuotos aukštuomenės moterys Anglijoje ir Prancūzijoje nuo XVIII a. Tuo metu mėlynos spalvos kojinės buvo pigesnės už juodas šilkines, vilnonės. Dėvėti mėlynas kojines buvo tarsi nusižengimas aukštuomenės etiketui. Iki XVIII a. Mėlynosios kojinės reiškė ne tik išskirtinai moteris, bet mišrią išsilavinusią ir gana atvirą aukštuomenės bendruomenę. Mėlynųjų kojinių bendruomenės pavadinimo kilmė siejama su Benjaminu Stillingfleetu, vyriškiu, kuris, matyt, neturėjęs pinigų šilkinėms kojinėms, tačiau buvęs priimtas į ratelį. Ilgainiui Mėlynosios kojinės epitetas įgavo neigiamą atspalvį. Mėlynosiomis kojinėmis V. Kudirka ir J. Basanavičius vadino Šatrijos Raganą ir G. Petkevičaitę-Bitę[2].

1969 metais Amerikoje kilo radikalių feminisčių, pasivadinusių Raudonosiomis kojinėmis, judėjimas. Tai buvo aliuzija į Mėlynąsias, tik su kairės prieskoniu. Šis judėjimas, pagarsino abortų temą ir padėjo juos legalizuoti Amerikoje. Šiuo metu, vykstant aštriai diskusijai abortų tema, turbūt vertėtų prisiminti ir šį simbolį.

Mes, kurdamos performansą, pasivadinome Žydrosiomis kojinėmis. Šiuo metu žydra spalva visuomenėje turi neigiamų konotacijų, dažniausiai susijusių su gėjais. Kadangi dabar mėlyna spalva nebeturi neigiamo atspalvio kaip tais laikais, apie kuriuos kalbėjome performanso metu, nusprendėme pasirinkti žydrą. Šiuo metu Lietuvoje žodis žydrasis kai kurių pradėtas vartoti kaip queer atitikmuo[3].

***

Neginčijamai nugalėjusios Lietuvoje kultūros paradigmos vardas – TAUTA. Ta, iš XIX amžiaus, su patriarchalios tradicijos stabais ir dabar sudievintais simboliais. Lietuvą siekiama padaryti tautiniu draustiniu, ksenofobiška ir uždara. Kaip rašė Tomas Venclova tekste „Aš dūstu“, tai vertintina ir kaip neigiamas sovietmečio palikimas[4]. Dabartinė archajiška tautos ideologija – amžinai paranojiškai, įkyriai priešų ieškantis ir taip bandantis žlugdyti laisvą, kūrybingą visuomenę nacionalizmas. Ši ideologija verčia moteris būti antrarūšėmis pilietėmis. Tarsi atliekančios sunkią karo prievolę baudžiauninkės jos verčiamos tapti nepavargstančiais teisingų tautiečių reprodukcijos inkubatoriais. Gimdyti ‒ laisvo moters apsisprendimo teisė, kuri daugybei moterų atneša džiaugsmą, tačiau vaikai turi gimti iš meilės, o ne iš pareigos ir ne pagal valstybės užsakymą… Tautos ideologija reikalauja nepaminti „tautinių vertybių“  ir apriboja tokią mažą Lietuvos kultūrą tik viena kultūrine matrica. Mūsų pasirinkta gaivališka aktyvaus išlaisvinto pilnatvės džiaugsmo paradigma prieštarauja šiai tautinio liūdesio paradigmai, kurią per daugiau nei 20 metų šalyje įtvirtino konservatoriai. Konservatyvi prieiga siaurina požiūrį ir nusavina tradiciją. Tada atrodo, kad čia nieko kito niekada ir nebuvo…

Aš už E. Goldman, K. Borutos ir G. Petkevičaitės-Bitės Lietuvą. Šie ir daug kitų į juos panašių žmonių ‒ taip pat šalies istorija ir mūsų kultūros tradicija, tik kur jos tęsėjai? Kodėl jų taip mažai?


[1] Emma Goldman, „Anarchizmas“ ir kitos esė (vertė L. Žigelytė), „Moterų emancipacijos tragedija“ („Kitos knygos“, 2013).

[3] Artūro Tereškino knygoje „Pop kultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai („Kitos knygos“, 2013). Terminą viešai vartoja režisierius ir LGBT aktyvistas Romas Zabarauskas.

[4]„Ką sovietams tikrai rūpėjo padaryti, tas jiems ir pavyko: savo valdinius, kad ir kokia kalba jie kalbėtų ir kuo save laikytų, jie smarkiai demoralizavo, įdiegė siaurą, primityvų mentalitetą, kurio dalis, beje, buvo ir ksenofobija, ir neapykanta „kosmopolitams“. Iš esmės jie puikiai užkonservavo kaip tik tokią lietuvių tautą, kokia patinka mūsų pseudo-intelektualams.“

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/tvenclova-as-dustu.d?id=34549563#ixzz2spFBkGPQ

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s