Kodėl moterys Indijoje renkasi sūnus?

Eva Lukšaitė

Mažo Indijos kaimelio ligoninėje, gimdymams skirtame niūriame kambaryje, gentinei bendruomenei priklausanti moteris gimdo. Prie jos galvos stovi dvi vyresnio amžiaus moterys ‒ tradicinė pribuvėja ir uošvė. Gimdyvei padeda vidutinio amžiaus vyriškis, į kurį kreipiamasi kaip į gydytoją, bet vėliau paaiškėja, kad jis ‒ slaugytojas. Moteris nuo skausmų tiek pavargusi, kad nebeturi jėgų net aimanuoti. Pagaliau pasirodo galvytė ir po kelių sekundžių visas naujagimis jau išvysta dienos šviesą. Slaugytojas atsisuka į mane ir pakrato galvą, bet gimdyvei nieko nesako. Uošvė ir pribuvėja irgi prieina arčiau prie naujagimio, vis dar virkštele sujungto su mama, ir pakrato galvas šiek tiek nusivylusios, bet gimdyvei nieko nesako. Slaugytojas nukerpa virkštelę, pasveria ir suvysto naujagimį, atiduoda jį į rankas pribuvėjai ir palieka gimdymo kambarį.

Išėjęs iš kambario, slaugytojas man išdėsto, kad gimė mergaitė ir dėl to kambaryje buvusios moterys nerodė didelio džiaugsmo bei nieko nesakė gimdyvei.Kai gimsta berniukas, iš karto pasakau gimdyvei, ir jos džiaugsmas padeda greičiau atgauti jėgas. Kai gimsta mergaitė, iš pradžių nieko nesakome, nes gimdyvės sveikata dėl streso ir nusivylimo gali staigiai pablogėti“.

Egzistuoja daugybė socialinių ir kultūrinių normų, kurios lemia, kad Pietų Azijos šalyse labiau trokštama sūnaus ‒ dukterys dažnai matomos kaip finansinė ir kultūrinė rizika, be to, investicija į dukterį „neatsiperka“, nes duktė palieka tėvų namus po vedybų ir prisijungia prie vyro šeimos, netęsia tėvų šeimos vardo, o ir išlaidos dukters vedyboms ir kraičiui gali būti ypač didelės. Įsigalėjusi sūnaus preferencija, atsiradus naujoms technologijoms, tokioms kaip ultragarsas, leidžiančioms nustatyti vaisiaus lytį, sudarė sąlygas įsigalėti fenomenui, kurį jau daugiau nei tris dešimtmečius aptarinėja vyriausybė ir įvairios visuomenės grupės, įskaitant ir moterų judėjimą Indijoje. Naujienų portalų ir laikraščių antraštės Indijoje ir apie Indiją reguliariai praneša apie „dingusias dukteris“.“Dingusiomis dukterimis“ Indijoje vadinamas iškraipytas moterų ir vyrų santykis visuomenėje. „Natūraliomis“ sąlygomis, t. y. kuomet žmogus nesikiša / nekontroliuoja reprodukcijos proceso, visuomenėje turėtų gimti šiek tiek daugiau mergaičių negu berniukų. Indijoje, 2011 metų gyventojų surašymo duomenimis, vidutiniškai 1000 berniukų iki šešerių metų tenka 919 mergaičių, o 1000 suaugusių vyrų tenka 943 moterys. Šis santykis vyrauja priklausomai nuo šalies regiono: Pietų Indijoje skirtumas tarp lyčių yra mažesnis (pavyzdžiui, Keraloje santykis yra 964), Šiaurės Indijoje – didesnis (pavyzdžiui, Harijanoje ‒ 834); taip pat ganėtinai skiriasi viena nuo kitos valstijos Šiaurės Indijoje, bei miesto ir regionų skirtumai yra dideli.

Moterų judėjimas Indijoje niekada neturėjo reikalo kovoti dėl aborto įteisinimo ar kontracepcijos prieinamumo, nes šie buvo oficialios vyriausybės politikos, siekiančios sustabdyti augantį gyventojų skaičių, dalis. Nėštumo nutraukimas Indijoje legalus nuo 1971 m. ir buvo įtvirtintas ne kaip pagarbos moters apsisprendimo teisei išraiška, bet kaip augančios populiacijos kontrolės įrankis. Pasak Medicininio nėštumo nutraukimo akto, medicinos specialistai nusprendžia, ar moteris turi svarią priežastį nėštumui nutraukti ‒ ar nėštumas kelia riziką moters gyvybei, fizinei ar psichinei gerovei arba ar yra rizika, kad vaisius gims su fizine negalia. Abortas taip pat pateisinamas išžaginimo atveju arba nesuveikus naudojamoms kontracepcijos priemonėms.

Atvirkščiai, moterų judėjimas skyrė ir skiria dėmesį tam, kaip šios technologijos ir kontracepcijos yra naudojamos ir skatinamos bei kokios yra jų naudojimo pasekmės. Didelė dalis šių klausimų  susiję su tuo, kad gyventojų skaičiaus kontrolės našta gula ant moterų pečių ‒ Indijoje populiariausi kontracepcijos būdai yra tie, kurie skirti moterims: kiaušintakių perrišimas, spiralė, Depo-Provera injekcijos, o prezervatyvai naudojami itin retai. Tai, jog ši našta tenka vien tik moteriai, gali turėti įvairių numatytų ar nenumatytų pasekmių. Iki šiol tiksliai nežinoma, kokį ilgalaikį poveikį sveikatai daro įvairūs hormonai ir jų sąveika su kitais preparatais, primygtinis vyriausybės siekis riboti šeimos dydį ne visada atsižvelgia į vaikų mirštamumo rodiklius ir tam tikrų visuomenės grupių išgyvenimo strategijas, susijusias su kiekvieno šeimos nario darbine galia. Tokie ir panašūs klausimai buvo ir yra svarstomi Indijos feminisčių.

Jamie Hitchen nuotrauka, Dardžylingas, Indija

Jamie Hitchen nuotrauka, Dardžylingas, Indija

Nuo devintojo dešimtmečio pradžios moterų judėjimas Indijoje susidūrė su vis gausėjančių abortų lyties pagrindu problema. Lyties atrankinis abortas yra nėštumo nutraukimas, kai pasitelkus technologijas sužinoma, jog nešiojamas vaisius yra tam tikros lyties, dažniausiai moteriškos, ir nėštumas nutraukiamas būtent dėl to, kad esama vaisiaus lytis nepageidautina. Vienas didžiausių moterų judėjimo pasiekimų šioje srityje buvo 1994 metais priimtas Išankstinio nustatymo ir priešgimdyminio diagnozavimo aktas, kuriuo vaisiaus lyties atskleidimas iki gimimo tapo nelegalus. Nepaisant to, kad šiandien beveik kiekviena klinika, teikianti ultragarsinių tyrimų paslaugas nėščiosioms, turi iškabą, skelbiančią, kad vaisiaus lytis čia neatskleidžiama, gimusių mergaičių skaičius, palyginti su berniukų, nenustojo mažėti.

Trumpai grįžkime prie to, kodėl moterys Indijoje renkasi abortus. Priežasčių ir asmeninių situacijų įvairovės negali aprėpti nė vienas socialinis tyrimas. Vis dėlto svarbu prisiminti, kad abortus reguliuojantis įstatymas yra palankus plačiai interpretuojamai moterų apsisprendimo teisei. Į 1971 metų Medicininio nėštumo nutraukimo aktą psichinės moters gerovės išlaikymas yra įtrauktas tarp galimų nėštumo nutraukimo priežasčių. Nors šiame akte tokios sąvokos, kaip psichinė moters gerovė, nėra aiškiai apibrėžtos, tačiau praktikoje priimta, kad bandymas išvengti socialinės stigmos ar ekonominiai argumentai yra dažnai pakankami nėštumui nutraukti. Finansinis nepajėgumas išlaikyti dar vieną vaiką, socialinė stigma, kuria pažymimos pastojusios, bet netekėjusios, išsiskyrusios ar našliės, socialinis gėdinimas dėl per didelio vaikų skaičiaus ir pan. yra tarp priimtinų nėštumo nutraukimo priežasčių, ir tai sprendžia medicinos personalas. Abortų priešininkams dar pridursiu, kad dažnai moterys, ypač gyvenančios Indijos regionuose, neturi galimybės kontroliuoti, kokiomis sąlygomis jos lytiškai santykiauja. Prisiminkime, kad Indijoje net vedybinis išprievartavimas, kai prievartautojas yra moters teisėtas vyras, nėra laikomas nusikaltimu, o apie intymią prievartą dažnai nutylima, ji lieka šeimos viduje, stengiantis neužtraukti šeimai gėdos. Dėl to nėštumo nutraukimas kartais tampa vieninteliu būdu, kuriuo moteris gali kontroliuoti tai, kas daroma jos kūnui. Bet kaip interpretuoti stigmą, kuria ženklinamos moterys dėl to, kad pagimdė mergaitę, o ne lauktąjį sūnų?

Nors branduolinės šeimos vis populiarėja dėl darbo migracijos į miestus, kur finansinę galimybę persikelti turi tik vyras su žmona ir vaikais, tačiau kaimuose vis dar paplitusios išplėstinės šeimos ‒ paprastai vyro tėvai ir broliai su žmonomis ir vaikais gyvena vienuose arba šalia esančiuose namuose. Gyvenimas išplėstinės giminės tinkluose bei su kaimynais, kuriems paprastai labai įdomu, kaip gyvena kiti, lemia, kad gyvenimas Indijos kaime yra labai viešas. Tai, kaip žmonės rengiasi, ką valgo, ką perka, kaip prižiūri vaikus ir kaip bendrauja šeimoje bei su kitais žmonėmis, yra akylai stebima ir plačiai aptariama giminių ir kaimynų. Ypač daug dėmesio sulaukia naujai atsivežta nuotaka (tradiciškai po vedybų mergina palieka savo tėvų namus ir prisijungia prie vyro šeimos kitame kaime): kiekvienas jos veiksmas yra ypatingai stebimas, aptariamas ir kritikuojamas uošvių ir kaimynų.

Taip pat būtina pabrėžti, kad reprodukciniai sprendimai Indijoje, bent jau tam tikruose Šiaurės Indijos regionuose, priimami arba stipriai veikiami plačių socialinių tinklų. Priimant šiuos sprendimus, dalyvauja ne tik nėščioji moteris ir jos vyras, bet ir vyro tėvai, broliai, moters šeima, kaimynai. Nors konkretūs sprendimai nepriimami viešai, tačiau socialiniai spaudimai, tokie kaip pagimdyti pirmąjį vaiką per pirmuosius vedybinius metus bei pirmąjį sūnų kuo greičiau, yra stiprūs ir jaučiami kasdien. Moterys vienos kitas užverčia klausimais ir pašiepia, jei per pirmuosius keletą mėnesių po vedybų jaunamartės nėštumo nesimato arba jis išryškėja per anksti. Pirmosios dukters gimimas nėra didelė bėda, bet jeigu antrasis ar trečiasis vaikas irgi yra dukterys, moteris dažnai matoma kaip nuvylusi savo vyrą ir visą giminę. Moteris tampa ne tik atsakinga už gimusio vaiko lytį, bet ir turi susidoroti su socialinėmis to pasekmėmis, tarp kurių gali būti ne tik tyčiojimasis ir prievarta, bet ir skyrybos už nesugebėjimą pagimdyti sūnaus.

Sprendimą nutraukti nėštumą, jei nustatoma, jog vaisiaus lytis yra moteriška, priima tiek pačios moterys, norėdamos išvengti socialinio pažeminimo dėl to, kad negali pagimdyti sūnaus (prisiminkime straipsnio pradžioje aprašytą epizodą ligoninėje), tiek moterų uošvės, kurios stipriai kontroliuoja jaunos šeimos padėtį ir sudėtį. Tokiu atveju nėštumo nutraukimas lyties pagrindu nelabai daug skiriasi nuo kitų nėštumo nutraukimo priežasčių – vaikų priežiūros sistemos ir išteklių stokos, socialinio nėščios netekėjusios moters gėdinimo ir kitų. Visos šios priežastys yra susijusios ne tiek su moters asmeniniu apsisprendimu negimdyti, bet su jos pačios ir jos šeimos reakcija į įsitvirtinusias patriarchalines normas, kurios lemia darbo pasiskirstymą šeimoje lyties pagrindu, tinkamo ir netinkamo moterų ir merginų elgesio sampratą, preferenciją sūnums ir dukterų diskriminaciją tarp daugelio kitų. Socialinės, kultūrinės ir ekonominės sąlygos stipriai prisideda prie to, kas, kada, kiek ir kokiomis sąlygomis gali oriai gimdyti ir auginti vaikus.

Dėl to Indijos feministės klausia: ar galima iš konkrečių moterų reikalauti, kad pačios susidorotų su patriarchalinių normų, pagal kurias sprendžiama, kad pagimdytasis vaikas nėra pakankamai geras dėl to, kad nėra berniukas, pasekmėmis? Ar galima vienareikšmiškai pasmerkti moteris, kurios nutraukia nėštumą tada, kai sužino, kad gims dukra? Ar galima aukoti šiandien gyvenančių ir gimdančių moterų gyvenimus ir apsisprendimo teises dėl to, kad apsaugotume moters, kaip kategorijos, teises? Šie etiniai klausimai yra sudėtingi ir sunkiai išsprendžiami, tačiau verčia matyti socialinę realybę kiek kompleksiškesnėmis spalvomis – konkrečios moters gyvenimo situacijos ir jaučiamo socialinio spaudimo suvokimas suteikia abstrakčiai visuomenės tendencijai, tokiai kaip mažėjantis moterų skaičius, kiek kitokį aspektą.

***

Šiame straipsnyje rėmiausi Niveditos Menon, feminizmo teoretikės ir politinės minties dėstytojos Jawaharlal Nehru Universitete, straipsniu portale www.kafila.org (http://kafila.org/2012/05/11/abortion-as-a-feminist-issue-who-decides-and-what/)

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s