Vaiva Rykštaitė
Ko tikėčiausi iš režisierės švedės? Nepaisant paplitusio stereotipo, kad feministinės pakraipos kūrėjams rūpi išskirtinai tik moterų teisės, apibūdindama savo požiūrį Ninja Thyberg renkasi šiek tiek kitokius žodžius: „Skirtingi kūnų tipai suteikia skirtingas galias“. Be kūnų temos, N. Thyberg taip pat nevengia rasistinės bei prievartos prieš vyrus problematikos. Ir jei nagrinėjamos aktualijos kai kam gali pasirodyti ir kaip mėginimas šokiruoti, režisierė tikrai nusipelno pagyrų už sugebėjimą socialines problemas iliustruoti pateikiant jas netikėtu kampu. „Kampas“ čia būna ir kinematografinis, ir idėjinis – šių dviejų harmonija turbūt yra pagrindinis geros režisūros tikslas.
Susitinkame pasikalbėti apie jaunos moters darbą – penkis trumpus filmus (dar neseniai rodytus Tarptautiniame Kauno Kino festivalyje). Darbai labai skiriasi stiliumi ir pateikimu, tačiau visiems jiems būdingos socialiai jautrios ir intymios temos, kartais tokios, apie kurias lyg ir nedrąsu šnekėti viešai. Ninja pasakoja apie už kadro besispiečiančias idėjas, savo lūkesčius, publikos reakcijas ir neegzistuojančios Švedijos pornografijos industrijos tyrimus.
‒ Kaip apibūdintumėte savo darbų temas? Ar kryptingai einate feminizmo link, ar yra kokia kita jūsų kūrybą vienijanti idėja?
‒ Mane labai domina pats kūnas ir tai, kaip skirtingi kūnų tipai suteikia skirtingas galias. Tai veikia ir asmeninį identitetą, ir grupių dinamiką. Pavyzdžiui, filme „Afro“ nagrinėju kitos odos spalvos poveikį ir reakcijas.
‒ Kaip manote, kas yra jūsų auditorija? Ar kuriate galvodama apie Švedijos žiūrovą, ar minty turite ir kitas šalis? Ir apskritai ar jums egzistuoja „tikslinė auditorija“?
‒ Žinoma, aš noriu, kad visi pamatytų mano filmus, ne tik švedai. Bet sąmoningai apie tikslinę auditoriją nemąstau, nesistengiu savo darbu įtikti jokiam žiūrovų segmentui. Kuriu filmus būtent taip, kaip noriu kurti. Ir tikiuosi, kad už Švedijos ribų gyvenantys žmonės taip pat gali kažką atrasti ir atpažinti mano kūryboje. Man regis, pavojinga pataikauti žiūrovui…
‒ Jūsų filmuose yra net keletas šokiruojančių ar gerokai trikdančių scenų. Ar jos yra tik dėl paties šoko, ar norite taip žiūrovui perteikti kažką konkretaus?
‒ Taip… Aš noriu, kad žmonės pasuktų galvas, analizuotų save, diskutuotų su aplinkiniais. Manau, svarbu, kad filmo pagrindinė mintis nebūtų pernelyg akivaizdi. Jei visi suvoks filmą vienodai, jausiuosi taip, tarsi man nepavyko. Mano lūkestis yra filmo sukelta diskusija, kurioje visi išsakytų skirtingas nuomones. Pagrindinė (šokiravimo) priežastis yra noras dalyvauti keičiant visuomenės normas, išprovokuoti pokyčius.
‒ Pakalbėkime apie pirmąjį Jūsų filmą „Sudrėkusi“ (2010). Prisipažinsiu, buvau nustebinta ne tik pateikimo, bet ir filmo paveikumo – niekada nemaniau, kad galiu reflektuoti vaisiaus patirtį į save tarsi savo kūno dalį… Šis filmas labai skiriasi nuo kitų jūsų darbų. Kokia jo pagrindinė idėja ar tikslas? O gal tai tebuvo eksperimentas?..
‒ Viena vertus, visada egzistuoja tam tikras planas, idėja, ir jei galėčiau tą idėją išreikšti vienu sakiniu, man nereikėtų kurti filmo. Jutau, kad mūsų kultūroje trūksta moteriškų genitalijų simbolikos. Prieš trejus metus įgyvendindama vieną projektą paprašiau žmonių paskubomis nupiešti varpą ir makštį. Visi puikiai žinojo, kaip piešti falą, tai labai puikiai paplitęs ir suprantamas simbolis. Bet žmonėms kilo sunkumų piešiant makštį. „Oi, čia tai sunku… kaip gi dabar nupiešus?“ ir panašiai. Visi nupiešė skirtingus dalykus. Tuomet pradėjau dairytis objektų, kurie savo forma ar išvaizda primintų makštį, kažko, kas sukeltų tokių asociacijų. Taigi, viena filmo užduočių – asocijuoti vaisius su makštimi. Kitas mano tikslas – pavaizduoti makštį kaip didelę ir galingą. Mes dažnai apibūdiname falą kaip didelį, o makštį kaip mažytę – būtent taip mąsto žmonės, tačiau tai veikia ir tai, kaip mes jaučiamės. Mintis, kad makštis turi būti maža, veikia ir seksualumą, taigi norėjau parodyti kitokią ‒ stiprią, galingą makštį.
‒ Jūsų pastarajame filme „Malonumas“ (2013) žiūrovas gali pažvelgti į porno filmų industrijos užkulisius. Ar pati iš tiesų žinote tą virtuvę? Ar taip pat atlikote tyrimą? Buvo labai įdomu stebėti tokius personažų vaidmenis, girdėti jų profesinį slengą ir buitiškumą… Ar tai būdingas tipiškas elgesys, ar sukurtas vaizduotės?
‒ Tai lyg ir autentiška, nes aš tikrai atlikau daug stebėjimų, tačiau filmo veiksmo vieta yra Švedija, o čia pornografijos industrijos jau nebėra. Buvau susitikusi su buvusiais Švedijos porno aktoriais, kalbinau juos, žiūrėjau dokumentiką šia tema. Visas tyrimas užtruko keletą mėnesių. Vienas iš mano tikslų buvo parodyti šį darbą kaip nuo 9.00 iki 17.00 rutiną.
‒ Tačiau filme nėra atviro nuogumo. Tai, kiek parodoma kūno, regisi labai kuklu, žinant pagrindinę temą…
‒ Taip, aš norėjau parodyti šiek tiek kūno, kad filmas būtų labiau realistiškas ir įtikinamas. Tačiau visai netroškau šokiruoti publikos ar vaikytis sensacijų. Šokas gerai tik tuomet, kai išprovokuoja gilesnę mintį…
‒ Man smalsu, ar pagrindiniai „Malonumo“ aktoriai iš tiesų yra porno aktoriai?
‒ Ne. Buvau susitikusi pokalbiui su viena porno aktore, ir ji buvo linkusi vaidinti mano filme. Tačiau man to pasirodė per daug – prašyti jos elgtis ir jaustis taip, ką ji iš tiesų buvo patyrusi realybėje… Man tai pasirodė per jautru, gal tik man… Tačiau iš tiesų visi mano, kad Dženi (akt. Jenny Huton), atliekanti pagrindinį vaimenį, realiame gyvenime yra porno žvaigždė.
‒ Girdėjau gandų, kad ketinate pagal „Malonumą“ sukurti ir pilnametražį filmą. Ar tai tiesa?
‒ Taip. Tačiau aš vis dar studijuoju, tad pirmiausia reikia baigti mokslus. Taip pat šiuo metu dirbu, kuriu kitą filmą, taigi turės prabėgti bent dveji metai nuo dabar iki kol galėsiu pradėti dirbti prie „Malonumo“ rimčiau.
‒ Kokia yra pornografijos filmų industrijos tyrinėjimų misija? Ar jūs norite parodyti, kad tie aktoriai – tokie pat žmonės kaip mes? Ar vis dėlto jus labiau domina moters kūno eksplotavimo tema?
‒ Daugybė dalykų. Kai kuriuos iš jų aš žinau, kai kurių – ne. Tu ne visada žinai, ką nori iš to gauti… Kartais jaučiu, kad turiu papasakoti istoriją, bet negaliu paaiškinti, kodėl… Tikrai noriu parodyti, kad pornografinių filmų aktoriai niekuo nesiskiria nuo mūsų ir turi lygiai tokius pat kūnus. Pornografija labai paklausi, bet mes nelinkę apie tai kalbėti. Žinoma, yra daugybė dalykų, kurie pornografijoje man nepatinka – jos poveikis, darbo sąlygos ir t. t., tačiau vis tiek manau, kad labai svarbu būti atviriems, skaidriems ir žinoti industriją iš vidaus.
‒ Kokia jūsų pozicija pornografijos atvžilgiu: prieš? Ar norite, kad apie tai būtų kalbama kaip apie problemą?
‒ Ne, tiesą sakant, aš netgi dalyvavau kuriant feministinę pornografiją, taigi, nesu prieš. Manau, kad didelė problema yra aktorių išnaudojimas ir eksploatavimas, atsižvelgiant į tai, kaip pornografija pateikia žmones. Ypač moteris, kurios yra neįtikėtinai žeminamos… Būti tiesiog „prieš pornografiją“ niekur nenuvestų.
‒ Švedija garsėja modernia ir plačių pažiūrų visuomene, tad įdomu, ar labai skiriasi žiūrovų reakcijos užsienyje? Ar tenka patirti konfrontaciją, kaip, pavyzdžiui, po jūsų filmų peržiūros Kaune žmonėms kilo įdomių klausimų… Ar reakcijos stebina, ar tai vienodas, jums įprastas reiškinys?
‒ Visada kitaip. Labai retai, bet vis dėlto žmonės pasako, kad jiems nepatinka mano darbai. Konfrontacijų nebuvo daug. Net Švedijoje reakcija priklauso nuo to, kur, kokiai auditorijai rodomas filmas. Iš savo bendraminčių draugų sulaukiu identiškų reakcijų, nes turime tą patį požiūrį, tuo tarpu kiti žiūrovai – savo.
‒ Ar jau nusprendėte, kokia bus jūsų kito darbo tema?
‒ Tiesą sakant, aš jau dirbu prie kito filmo, jis vadinsis „Karštos Paukštytės“ (Hot Chicks). Tai filmas, nagrinėjantis gražios jaunos moters paveikslą kaip kultūrinį archetipą. Ji pardavinėja įvairiausius produktus ir visiems – kitoms moterims, vyrams, vaikams ir senyviems žmonėms. Parduoda ne ji pati, bet jos kūnas. Trumpai tariant, tai filmas apie modelius. Kitas filmas, kurį filmuoti imsimės po poros savaičių, bus apie vaikų madas. Apie asmeninio identiteto vartojimą ir tai, kaip daiktai paverčia tave tokiu, koks esi. Bet šiam filmui dar nesugalvojau pavadinimo.
‒ Kur ir kada mes galėsime pamatyti šituos filmus?
‒ „Karštų Paukštyčių“ premjera turėtų būti kitų metų sausį. Kito filmo – galbūt pavasarį…
Ninja nueina – jau netrukus išskubės į oro uostą, o aš vis dar sėdžiu jos viešbučio fojė, pati sau linksėdama galva, truputį šypsodamasi, nes žinau, kokias kūniškas asociacijas man nuo šiol kels pjaustytas arbūzas. Makštis – „didelė ir galinga!“, o ne šiaip kokia skiltelė… Gali būti, ir pati Ninja vieną dieną garsės kaip didelė ir galinga režisierė. O štai net nusifotografuoti drauge nepagalvojau…
Kalbėjosi Vaiva Rykštaitė
2013 spalio 6 d.
Kadras iš filmo „Sudrėkusi“ (Wet), 2010
http://www.cac.lt/en/other/general/13/6501
„Sudrėkusi“: trumpa recenzija
Trumpas eksperimentinis filmukas, kuriame eksploatuojamas vaisių seksualumas. Taip, taip, perskaitėte teisingai – pusiau perpjauti arbūzai, papajos, melionai pateikiami taip, jog atrodo, kad žiūri kažką labai nepadoraus. Dar čia dideliu planu rodoma kūnu tekanti pieno srovelė ir gaktiplaukius imituojančios trumpikės. Viskas – tiek tėra šito filmo.
Vis dėl to tai fenomenologiškai įdomi patirtis. Juk paprastai žiūrovas pajunta besikaupiantį rūgštumą stebėdamas, kaip kažkas ekrane kanda citriną, ar kūnu perbėga šiurpas pamačius atvirą žaizdą – kitaip tariant, reflektuojame kitų patirtis savyje. Filme „Sudrėkusi“ per lytinių organų vaizdinio hiperbolę žiūrovui įteigiama, kad vienas ar kitas objektas yra žmogaus kūno tęsinys, ir tuomet netikėtai… ima skaudėti melioną!
Kokybės prasme filmas atrodo mėgėjiškas – tai vienas pirmųjų režisierės Ninjos Thyberg darbų. Už kadro nuolat girdimos moters dejonės gali atrodyti vulgarus įgarsinimo pasirinkimas, bet tinka prie plėtojamos tematikos.
Esminė idėja atrodo neapibrėžta. Jaunatviškas režisierės mėginimas maištauti kine? Ar sąmoningas mėginimas į objektus pažvelgti kitu kampu, mėginant atkreipti dėmesį į objektų suvokimo subjektyvumą? Galbūt demonstruojant, jog vaisius nesunkiai gali tapti sekso objektu, siekta parodyti tai, jog ir moteriai primetamas buvimas sekso objektu? Juk visų objektų suvokimas tėra socialinis konstruktas.
Feministinis žurnalas "Dilgėlė" 