Doros kelio remonto darbai nieko nekainuoja

Agnė B.

Nėra abejonės, kad moralinės Vidurio Europos misijos suvokimas diskusiją pakreiptų į moralinį konservatizmą. Dėl to iškiltų nemažų teorinių ir praktinių problemų. Vakarų šalių filosofai šiuo metu negali aiškiai atsakyti į klausimą, kaip suderinti moralinį konservatizmą ir politinį liberalizmą […] Pasukę į moralinio tapatumo konstravimo kelią, Vidurio Europos filosofai turėtų išspręsti šią moralinio konservatizmo ir politinio liberalizmo suderinimo problemą.1

Šitaip rašo Alvydas Jokubaitis savo knygoje „Politika be vertybių“, išleistoje 2008 metais. Moralinis konservatizmas… pradėjau ieškoti šio termino kilmės, ir visą laiką mintyse mirgėjo Margaret Thatcher vardas su jos aiškiai konservatyvia politika. Nežinia, tikriausiai prof. Jokubaitis turėjo kitą sutaikinimo koncepciją, bet pagal dabartinį Lietuvos kontekstą moralės ir liberalizmo sutaikinimas vyksta pagal labai aiškias išgrynintas gaires, t. y. tiesmukai. Verslo ir laisvos rinkos struktūras siekiama sutaikyti su šeimos institucija, kaip vieninteliu valstybės pagrindu, ir krikščionybe, kaip vieninteliu moralės pamatu, ant kurio tas pagrindas liejamas. Tokiomis gairėmis neabejotinai vadovavosi ir ponia Margaret Thatcher, nuo vaikystės priklausiusi  metodistų* bažnyčiai. Pradėjusi politinę karjerą, savo atsivėrimus apie krikščionybę ir šeimą ji suformulavo labai tendencingai, teigdama, kad bažnyčia atlieka tradicinių vertybių saugotojos vaidmenį ir sargiai plėtoja dvasinio gyvenimo intensyvumą, nepaisant socioekonominės politikos:

„Ne turto puoselėjimas yra blogai, bet meilė pinigams, ‒ ji pasakė. ‒ Krikščionybė reiškia sielos išganymą, o ne socialinę reformą.“ 2

Britanijos konservatorė apibrėžia bažnyčios vaidmenį gana suprantamai, t. y. patraukia į šalį nuo verslo ir rinkos vadžių, ten, kur, savaime aišku, jokie moralės principai negalioja. Tuo tarpu bažnyčios suformuoti kriterijai galioja šeimos institucijai, kuriai priskiriamos labai svarbios funkcijos, už kurias, aišku, atsakinga Moteris iš didžiosios raidės:

Šeima yra visuomenės pagrindas. Tai ir lopšelis, ir mokykla, ir laisvalaikio centras, prieglaudos ir poilsio zonos. Šeima apibrėžia visą visuomenę. Ji formuoja mūsų įsitikinimus. Ji paruošia mus tolimesniam gyvenimui. Ir moterys ją valdo.3

Dar taikliau laisvos rinkos santykį su dorybinėmis šeimos vertybėmis apibrėžia Andrius Kubilius, teigdamas, kad moralinės normos yra nesusijusios su rinkos dėsniais arba ‒ kad liberalus požiūris į ekonomiką netrukdo plėtoti absoliučiai tradicinės šeimos vertybių, svarstant jas valstybiniu lygiu:

Labiausiai vienyti galėtų požiūris į ekonomiką, kur tradiciškai didelio skirtumo tarp konservatorių ir liberalų Vakarų demokratijose būna nedaug. Tačiau konservatoriai ir liberalai nesutaria dėl socialinių reikalų – šeimos ir bendruomenės svarbos bei moralinių dalykų – liberalams moralės norma yra asmeninis apsisprendimas, konservatoriui – tai visuomeninė vertybė. 4

Šiame rašinyje norėčiau užsiminti, nes, manau, išsamiai kritikai reikėtų daugiau laiko, apie neo-konservatizmo įtaką sprendžiant šeimos politikos klausimus Lietuvoje, siedama tai su 2008-aisiais prasidėjusiomis pokrizinėmis tendencijomis, kurios gerokai skyrėsi nuo 2005 m. formuojamų gairių. Kitaip tariant, šį tekstą rašiau pati sau, norėdama pasiaiškinti, ar įmanoma atsakyti į gana keblius klausimus. Pirma, kas lėmė, kad Lietuvos politika nusileido iki filisteriško dorybinio auklėjimo kraštutinumų, prisidengiančių įvairiais „moksliniais“ tyrimais apie šeimą? Kodėl kai kurie moksliniai, akademiniai darbai taip gerai atspindi politines dešiniųjų ir konservatorių  programas ir net jas papildo „filosofinėmis“ prasmėmis bei tam tikrais socialinės tikrovės konstruktais? Šiame straipsnyje daugiausia remiuosi 2005, 2008 ir 2012 m. paskelbtais tiriamaisiais darbais, kuriuose stengiamasi nubrėžti moralines kryptis ir jų ribas šeimos politikoje.

Neokonservatizmo galia

Neseniai teko peržiūrėti sociologinius tyrimus bei jų išvadas, surašytas į tokias knygas kaip „Šeima, vaikai, šeimos politika“, „Lietuvos socialinė struktūra“ ir A. Maslauskaitės, V. Stankūnienės straipsnius po 2001 metų Lietuvos gyventojų surašymo, kuriuose aptariama demografinė krizė Lietuvoje ir kaip mūsų tauta dėl to „traukiasi“. Straipsniuose, mokslinėse monografijose apie blogą demografinę padėtį dažnai yra surašytos numanomos priežastys, dėl ko gimstamumas nusmuko. Dar 2000-ųjų pradžioje sociologai įvardija ekonominę situaciją, kuri būdinga beveik visoms pokomunistinio bloko šalims. Nors dažniausiai minimos žmogos, netekusios darbo ir pastovių pajamų, kurios užtikrintų saugumą, tačiau nepamirštama ir vertybinių pokyčių visuomenėje:

Postūmiui šeimos transformacijai ir gimstamumo mažėjimui prasidėti buvo dešimtojo dešimtmečio pradžios socialiniai ekonominiai pokyčiai, socialinių garantijų netektys, didžiulis ekonominis nuosmukis, tačiau jų plitimo universalėjimą lemia būtent vykstančių pokyčių esmė ‒ ėjimas į liberalią ir rinkos ekonomikos visuomenę su gilėjančiais individualizacijos reiškiniais. 5

Remiantis individualizacijos reiškiniais, 2005 m. Socialinių tyrimų centro išleistoje knygoje yra akcentuojama lyčių lygybės teorijos nuostatų formavimo problematika:

Remiantis lyčių lygybės teorija, labai žemą gimstamumą lemia aukštas lyčių lygybės lygis į individą orientuotuose institutuose (išsilavinimo srityje, darbo rinkoje) ir tik nuosaikus lyčių lygybės lygis į šeimą orientuotuose institutuose (šeimoje, šeimos politikoje). Kuo konservatyvesnė visuomenė, tuo didesnis lyčių lygybės lygių skirtumas tarp šių visuomenės institutų ir tuo žemesnis gimstamumo lygis. 6

Pastraipoje nurodytos dvi kryptys, kurios, rodos, tiesiogiai viena nuo kitos priklausomos, tačiau man kiltų klausimas, ar reikėtų minėtuosius visuomenės institutus atskirti, ką ir daro konservatyvioji politikos kryptis. Noriu pabrėžti, kad taip suskirstyti į individą ir į šeimą orientuoti institutai nuvertina problematiką, kuri susijusi su švietimu ir darbo rinka, o šeimos institutas tuomet lieka prioritetinis arba pagrindinis žemo gimstamumo lygio sprendinys. Toliau galima pasvarstyti, apie kokį šeimos institutą, kuris išspręstų demografinę problemą, kalba sociologai ir konservatoriai…

Aušros Maslauskaitės straipsnyje „Šeima ir šeimos politika: patirtis ir neokonservatyvios politikos gairės“ labai aiškiai matyti, jog konservatyvus šeimos modelis jį nuosaikiai modernizuojant yra suderinamas (nes tai „puikiai“ įrodo Vakarų šalių patirtys) su laisvos rinkos politika:

Atsižvelgiant į demografinius ir ekonominius iššūkius, su kuriais jau susiduria, o ateityje dar aštriau susidurs Lietuvos visuomenė bei aptartą užsienio šalių patirtį, būtina kurti tokią paramos šeimai politiką, kuri sugebėtų aktyvinti rinką (ūkio augimas), bet tuo pačiu užtikrintų ir socialinį visuomenės atsinaujinimą. Tai reiškia, jog neokonservatyvi gerovės valstybė turi būti orientuota į tokį tarpininkavimo tarp rinkos ir šeimos modelį, kuris užtikrintų konkurencingos ekonomikos sukūrimą ir tuo pačiu palankią aplinką egzistuoti kokybiškai šeimai. 7

maxima_kasaKalbant apie propaguojamą modernizuotos konservatyvios šeimos idealo kūrimą su šiek tiek kokybiškai pakitusiais vaidmenimis šeimoje, A. Maslauskaitės gairėse gana radikaliai užsimenama, jog reikia atsiriboti nuo patriarchalinės šeimos modelio, sietino su dešiniosiomis politinėmis jėgomis. Kyla klausimas, jeigu atsisakome patriarchalinės šeimos modelio, ar neturėtų pasikeisti ir pati sistema, t. y. formuluojant sociologiškai, gerinamas ir prioritizuojamas į individus orientuotų institutų lygis ir parama, bet, žinoma, tai prieštarauja neokonservatyvios politikos gairėms apskritai. Juk tik po to, kai turėsime visavertį išsilavinimą lyčių lygybių atžvilgiu, tik tuomet ir tik tuomet patriarchalinės šeimos modelis turi vilties pasitraukti, bet pagal jau minėtas gaires, atsisakyti patriarchalinio modelio reikštų tėvelių atostogas gimus vaikui. Patriarchalinės šeimos modelio atsisakymas absoliučiai išderintų dabartinę Lietuvos konservatorių (ir ne tik) politinę programą. Juk, anot programos, šeimos politika primygtinai turi išlikti centrine ašimi sprendžiant Lietuvos demografinę situaciją, aiškinantis, kodėl moterys negimdo ir kaip jas priversti gimdyti, taip tik patvirtinant silogizmą, jog visa ko pagrindas turi būti šeima, tiek rinkos, tiek vertybių prasme. Tai reikštų, jog vaikų gaminimas yra tiek ekonominė, tiek ir moralinė nauda, kuri gaunama, kai darbas ir karjera derinami su šeimos puoselėjimu. Apie religiją dar kol kas nutylima.

Apskritai glumina tai, jog sociologiniai tyrimai atliekami tik pagal tradicinės šeimos suvokimo lygmenis, tarkime, jei yra atliekamas lyčių pasiskirstymo tyrimas, tai būtinai bus atsižvelgta į šeimos transformacijos reiškinį, kurio esminė problema ‒ mamos ir tėvo karjeros suderinamumas su šeimos kūrimo perspektyvomis. Atrodo, nors ir pripažindami pasikeitusias šeimos formas, sociologai vis tiek imasi labai tradicinės tyrimų struktūros. Kitaip tariant, išlieka vienas ir tas pats heteronormatyvios, vaikus gaminančios šeimos modelio puoselėjimas arba, matyt, šiam modeliui privalu išlikti. Dar vienas aspektas, kuris taip pat glumina, yra tai, jog sociologų siūlomose gairėse skatinama nepriklausoma nuo valstybės šeima, kurioje abu tėvai yra dirbantys asmenys. Nepaisoma socialinių rodiklių, kurie rodo ekonominį nestabilumą, vis didėjantį skurdą, vyrų mirtingumo augimą ir tai, kad vis daugėja vienišų motinų. Dėl šių priežasčių sunkiausią naštą šeimoje neša moteris, bet kitokios vietos nei motinos-gimdytojos, pagrindinės šeimos puoselėtojos, visuomenėje jai nėra paliekama, nes šalies demografinę padėtį reikia gelbėti bet kokia kaina. Šiuo etapu moteris turi gimdyti dėl demografijos ir rinkos, bet perėjus į kitą, kurį aš žymiu nuo 2008, tikslai yra daug „aukštesni“, nes susirūpinama moters doros keliu ir dar daugiau ‒ to kelio remontu.

Mamyte, grįžk namo

2008 metais konservatoriai imasi dar griežtesnės retorikos, kuri pakankamai skiriasi nuo buvusios 2005-aisiais, ir tai lemia taip „netikėtai“ dideli migracijos srautai ir Europos sąjungos propaguojamos „denacionalizacijos“ nuostatos. Kaip teigia Vytautas Rubavičius:

Denacionalizavimo nuostatos įsivyravimą liudija įvairių šalių dekonstrukcinės pakraipos filosofų svarstymai apie visokių tapatumų sąlygiškumą, debatai dėl ES Konstitucijos, taip pat kiek iš „šono“ į Europą žvelgiančių politologų bei sociologų požiūriai. 8

Ekonominės krizės išvakarėse pradedama svarstyti apie Lietuvos nacionalinio tapatumo tęstinumą, neatsitiktinai Europos sąjungos „žala“ reflektuojama pirmosiomis nacionalistų eitynėmis tais pačiais 2008-aisiais, taip neva išreiškiant nematerialistinę meilę tėvynei, kuri turėtų pranokti „geresnio gyvenimo“ šūkį ir išspręsti masinės emigracijos problemą. Dėl tos pačios emigracijos nestabilumų pastebima ir šeimose, o jie, žinoma, nulemti materialinės gerovės siekių:

Vaikams tos materialinės gėrybės, gaunamos iš emigracijos, turi visai kitą vertę. Dalykai, kurie tėvams yra vertingi, tarkim, būsto remontas (dažniausiai nurodoma, kad taip leidžia pinigus) ar kokie nors pirkiniai, vaikų nėra suprantami kaip vertybė. Respondentai pasakojo apie atvejus, kai penkiamečiai prašo mamų parvažiuoti: „Mamyte, man nereikia tų dovanų. Nieko nebevežk, tik grįžk namo!“.9

Rodos, tokie teiginiai tarsi ir būtų neutralūs, nes pasakoja respondentai, bet kodėl straipsnis tuomet  pavadinamas „Mamyte, nieko nebevežk, tik grįžk namo..“? Taigi materialinių gėrybių siekimas įvardijamas kaip veiksnys, ardantis ne tik mūsų nacionalinės tapatybės pamatus, bet taip pat ir to pamato pagrindą, t. y. šeimą.

 20140108_180314Dėl didelės emigracijos, ypač ekonominės krizės laikotarpiu 2008‒2009 metais, ideologiniame Lietuvos kontekste galima pastebėti, jog materialinės gerovės siekis ir fiksuotas nacionalinis tapatumas, paliktas savieigai, yra iškeliami į vieną probleminį lygmenį. Konservatoriškoji pusė mums teigia, kad, jei aiškiai suvoktume, kas yra mūsų nacionalinis tapatumas ir kur jo šaknys, mums nekiltų klausimo, kur ir kaip „kurti“ šeimą ir kiek vaikų gaminti. Priešingai, jei tolsime nuo tradicinės normatyvinės šeimos apibrėžimų, vis labiau būsime pažeidžiami, kaip tauta, ir pavirsime (nes jau dabar virstame) atomizuotų bevardžių vartotojų minia – individais, kuriems svarbūs tik jų pačių poreikiai. Juk būtent taip yra suvokiami individualizacijos procesai pagal neokonservatyvųjį modelį. Ypač lengvai yra pažeidžiamos šiuo atveju moterys: karjeros ambicijos, motinystės atidėjimas, partnerio, kuris atitiktų visus lūkesčius, nebuvimas, yra traktuojamos kaip silpnybės ir pagrindinės demografinio nuosmukio priežastys. Todėl būtina sustiprinti šeimos įvaizdį, kartu primetant, arba „sugrįžtant prie“ krikščioniškųjų vertybių, kurių nevalia pamiršti ypač ekonominės krizės metais, kai žmogos tampa ypač paslankios įvairioms dvasiškumo praktikoms ir jas tenka „gelbėti visiško pasimetimo stadijoje“:

 „Visuomenei reikia telkiančio asmens, o Bažnyčia būtent tas „asmuo“ ir galėtų būti“, ‒ pastebėjo Vyskupų konferencijos sekretoriaus pavaduotojas Ričardas Doveika. Pasak kunigo, žmonėms turėtų atsiverti vienuolynai, kompleksiškai veikti klebonai ir parapijose dirbančios socialinės įstaigos.10

Neabejotinai bažnyčia sužaidžia svarbų vaidmenį kaip „moralinė pagalba“ krizės situacijoje, bet ekonominė krizė dar labiau perauga į vadinamąją vertybių krizę po 2010-ųjų „Baltic Pride“ eitynių Vilniuje. Tradicinė šeima, kaip tautos išsaugojimo sąlyga, pradedama linksniuoti labai garsiai ir gausiai, netgi neokonservatyviosios gairės, kurios bent spekuliatyviu lygmeniu atitinka šeimų kitimo ir transformacijos laikmetį ir A. Maslauskaitės buvo pasiūlytos šeimos politikai vykdyti, praėjus trejiems metams nuo vadinamosios moralinės krizės „išsprogimo“ yra aiškiai paminamos. Taigi 2013-aisiais jau formuojasi šeimos įstatymo pataisa Seime, pagal, galima sakyti, futuristinius pasvarstymus iš 2010-aisiais Lietuvos katalikų mokslo akademijos salėje surengto seminaro „Apie šeimą viešojoje erdvėje“. Vienas iš pasvarstymų skamba taip:

„Šeima – tai nuolatinė kūryba, nuolatinės pastangos, kelionė“, – apibendrindamas teigė pranešėjas. Šeimos atgimimas priklauso nuo žmonių nuostatos, o ne nuo valstybės. Valstybė gali tik arba kliudyti, arba ją paremti.11

 Žmonių nuostatos privalo būti koreguojamos neužmirštant ir akademikų pasaulio, remiamo valstybės bei su bažnyčios palaiminimu. Tiesa, glaudaus santykio tarp akademikų ir Katalikų bažnyčios (RKB) puoselėjimas vertas išsamesnės mokslinės analizės. Bet panagrinėkime keletą minėto puoselėjimo pavyzdžių: štai vienos iš profesorių, Birutės Obelenienės, dėstančios bioetiką viename didžiausių universitetų Lietuvoje, pareiškimas apie šeimą ir santuoką:

Skurdo, nusikalstamumo, depresijų ir savižudybių didėjimas, tai tik nedidelė dalis tų pasekmių, kurios seka paskui santuokų mažėjimą. Kaip pastebėta, tuoktis labiau linkę fiziškai ir psichiškai sveikesni asmenys, tai vadinama selekciniu santuokos mechanizmu. Vadinasi, ateityje santuokų galima tikėtis dar mažiau, o skyrybų ir kohabitacijos dar daugiau. Santuokų atsisakymas visuomenei ir valstybei yra grėsmingas dėl dviejų viena su kita tampriai susijusių priežasčių.12

Pagal šį teiginį, tendencija, manau, dar kartą pakartotinai pabrėžiama: tautinio identiteto kūrimas negali būti nagrinėjamas atskirai nuo socialines problemas keliančių veiksnių ‒ tradicinės šeimos vertybių praradimas svarstomas kaip vienas iš esminių nuoseklios „denacionalizacijos“ padarinių, be to, reikia nepamiršti, jog ekonominė krizė irgi yra visuomenės pasileidimo pasekmė, bent jau taip būtų galima tarsi ir nuspręsti iš pastarosios ištraukos. Aišku, apie socio-ekonomiką niekas tokiuose straipsniuose nešneka, kalba eina apie „vertibes“, nes į visuomenę nukreiptas diskursas privalo būti kurtinamai filisteriškas tam, kad atgaivintų šeimą, atvestų į dorą kelią.

Pabaigai norėčiau aptarti leidinį, kur tarsi visi keliai „harmoningai“ susilieja: susitinka šeima, religija ir tauta. Tai yra kitos aukštas pareigas užimančios profesorės Rasos Račiūnaitės-Paužolienės monografija, taikliai pavadinta „Lietuvių šeima vertybių sankirtoje“, išleista 2012 metais. Šis etnografinis darbas stebėtinai pateikiamas kaip realybę atspindintis sociologinis tyrimas: monografija parašyta remiantis autorės mokslinių tyrimų duomenimis, ankstesnių tyrinėtojų darbais, įvairių rūšių šaltiniais. Verta paminėti, kaip ši mokslininkė atliko vieną iš tyrimų: pagal autorės sudarytą anketą buvo apklausta 100 to paties universiteto, kuriame dėsto ir anksčiau minėtos ištraukos autorės kolegė, studentai, pačiame tyrime yra džiūgaujama dėl gautų rezultatų, nes tik 5 proc. pateikėjų teigė, kad jiems priimtinesnis gyvenimo būdas nesusituokus. Pateikiu vieną iš „objektyvaus“ mokslinio darbo pastabų apie kohabitaciją:

Šiuo atveju „galima paminėti ir lietuvių masinėje sąmonėje visiškai įsitvirtinusią argumentaciją kohabitacijai „pagyvensime, pabandysime“. Taigi asmeninis gyvenimas kuriamas taikant tą pačią schemą kaip ir vartojant materialines gėrybes“. 13

Reikėtų paminėti, jog kohabitacija, tiesą pasakius, išplito labai plačiai ir kaimo vietovėse, kur žmonių pajamos nepastovios ir nedarbo lygis labai aukštas. Būtent dėl tokios socioekonominės situacijos žmogos nelinkę tikėti santuokos perspektyvomis, nes gyvenant santuokoje su alkoholizmu sergančiu asmeniu toji santuoka jokios materialinės gerovės neatneša. Taigi bandymas siekti materialinės gerovės, kaip matome iš minėtos mokslininkės pastabų, yra ganėtinai smerktina veikla, bet tik tuomet, jei to siekiama individualiai ir nesilaikoma tradicinės moralės principo. Kitaip tariant, jei nesi materialiai apsirūpinusi ir esi viena, eik į bažnyčią ir melskis, kad Dievas duotų vyrą ir pinigų. Tačiau kalbant apie dabartinį amžių, individualios ir vartotojiškos vertybės „suniokojo“ jaunų žmonių pasaulėžiūrą ir, žinoma, tai galima pastebėti, pažvelgus į demografinės elgsenos pokyčius: gyvenimas susimetus, nesantuokiniai vaikai ir t. t.

Autorius: Jonas LekevičiusAkivaizdu, jog toje pačioje knygoje labai didelį vaidmenį atlieka bažnyčia, pavyzdžiui, kai „netyčiom“ yra idealizuojami XX a. tarpukario šeimos papročiai ir gyvenimas, kuomet „Katalikų Bažnyčia buvo viena svarbiausių institucijų, oficialiai reguliavusių katalikų šeimyninį gyvenimą.“ Ir štai taip nekaltai užsimenama apie būtent to idealizuojamo laiko smurtą šeimose:

Nors šeimoje nebuvo medumi pateptas gyvenimas, sutuoktiniai kentėjo ir nešė bet kokį skurdą. Anot pateikėjų, moterys buvo kantresnės, be to ir turtas rišo. Manyta, kad vyras ‒ šeimos galva, todėl privalu jam paklusti, nors nereta nuo girtuoklio ir neištikimo vyro gaudavo į kailį (o skyrybos prasidėjo Rusų laikais). 14

O dabar, leidžiama suprasti, dėl vartotojiškumo ir, nepamirškime, individualizacijos laipsnio, moterys net negali pakentėti. O jei dar ir skurdą reikia kęsti, tai jos išvažiuoja, palieka tėvynę ir net savo vaikus! Begėdės, nežino, jog mūsų tautos išsaugojimas glūdi būtent bažnytinių ir patriotinių tradicijų sanklodoje. Jas išauklėti galime tik krikščioniškąjį atsidavimą puoselėdami. Taip ir tik taip tautines šaknis stiprinsime. Valdžios politika gali trukdyti arba palaikyti šias „švietėjiškas“ kryptis, tačiau žinant dabartinę šeimos politikos situaciją, viskas juda gerąja linkme, nes skurdą pakęsti yra vertibė… O ką jau kalbėti apie Šeimą.

Gaidos apie idealią XX a. Lietuvos inteligentų šeimą skamba R. Račiūnaitės-Paužuolienės knygos kloniuose, tarp jų vaikšto ir ideali to meto moteris, kuri neatsitiktinai yra tautos ir visuomenės atspindys, bet ne ji yra valstybės pagrindas:

Tarpukario visuomenėje vyravo stereotipas: kokia moteris ‒ tokia tauta ir visuomenė. Šią nuomonę formavo ne tik to meto moterims skirta periodika, įvairūs moterų judėjimai, bet ir valstybės vadovų nuostata, kad lietuviška šeima ‒ Lietuvos valstybės pagrindas. 15

Pagal šį tarpukariu vyravusį stereotipą mes tarytum ir sužinotume, kas kaltas dėl visų šiuolaikinių Lietuvą ištikusių negandų, ar ne? O dar baisesnis klausimas, ar tik šiuo stereotipu nesivadovaujama ir šiandien? Nemanau, jog reikėtų stebėtis feministinėmis atmetimo reakcijomis, kai užsimenama apie šeimos politiką, juk tai absoliutus vis iš naujo perkuriamas patriarchato kūrinys. Nėra teisingų šeimos politikos reformavimo būdų, yra tik viena galimybė – atsižadėjimas.

Šaltiniai:

1 ‒ Alvydas Jokubaitis, Politika be vertybių, Vilnius, VU leidykla, 2008.

2 – Ištrauka iš1988 metų Margaret Thatcher pasakytos kalbos Visuotiniame Škotijos bažnyčios susirinkime.

3 ‒ Margaret Thatcher made a speech in May 1988 in which she said, “The family is the building block of society. It’s a nursery, a school, a hospital, a leisure place, a place of refuge and a place of rest. It encompasses the whole of society. It fashions beliefs. It’s the preparation for the rest of our life and women run it.“

4 ‒ http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2005-07-04-andrius-kubilius-lietuvos-politikai-nemegsta-pakelti-akiu-nuo-savo-batu-raisteliu/5930/print

5 – Vlada Stankūnienė, Aiva Jasilionienė, Raminta Jančaitytė, Šeima, vaikai, šeimos politika, Vilnius, Socialinių tyrimų institutas, 2005, p. 52.

6 ‒ Vlada Stankūnienė, Aiva Jasilionienė, Raminta Jančaitytė, Šeima, vaikai, šeimos politika, Vilnius, Socialinių tyrimų institutas, 2005, p. 31.

7 ‒ Aušra Maslauskaitė, Šeima ir šeimos politika: patirtis ir neokonservatyvios politikos gairės, Vilnius, Demokratinės politikos institutas, 2005.

8 – Vytautas Rubavičius, „Nacionalinis tapatumas: išlaikymas, savikūra, ir tapatumo politika“, Nacionalinio tapatumo tęstinumas ir savikūra eurointegracijos sąlygomis, Vilnius,  Kronta, 2008, p. 108.

9 ‒ Aušra Maslauskaitė, „Mamyte, nieko nebevežk, tik grįžk namo…“, bernardinai .lt, 2008.

10 ‒ http://kauno.diena.lt/naujienos/lietuva/salies-pulsas/baznycios-atstovai-taresi-kaip-padeti-krizes-istiktiems-zmonems

11 ‒ Šeimos ir santuokos įvaizdis viešojoje erdvėje: http://www.mususeima.lt/lt/naujienos/,nid.974

12 ‒ Birutė Obelenienė, Santuokos ir šeimos vienovės vaidmuo šeimos tvarumui, asmenų ir valstybės gerovei, LOGOS, religijos, filosofijos, komparatyvistinių kultūros studijų ir meno žurnalas, ISSN 0868-7692, 2011, Nr. 66, p. 99.

http://www.upc.smm.lt/ugdymas/pagrindinis/rekomendacijos/failai/seima/SANTUOKOS_IR_%C5%A0EIMOS_VIENOV%C4%96S_VAIDMUO_%C5%A0EIMOS_TVARUMUI_ASMEN%C5%B2_IR_VALSTYB%C4%96S_G%C4%96ROVEI.pdf

13 ‒ Rasa Račiūnaitė-Paužolienė, Lietuvių šeima vertybių sankirtoje (XX a.‒XXI a. pradžia), Kaunas, VDU, 2012, p. 220.

14 ‒ Rasa Račiūnaitė-Paužolienė, Lietuvių šeima vertybių sankirtoje (XX a.‒XXI a. pradžia), Kaunas, VDU, 2012, p. 128.

15 ‒ Rasa Račiūnaitė-Paužolienė, Lietuvių šeima vertybių sankirtoje (XX a.‒XXI a. pradžia), Kaunas, VDU, 2012, p. 83.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s