Dlgėlė nr. 2. Seksualus feminizmas?

„Šiandien paskelbti save feministe reiškia pateikti save kaip atgyvenusią, piktą, bambančią, neseksualią vyrų nekentėją <…> Feminizmui būtina radikaliai atsinaujinti, kad jis galėtų vėl tapti seksualus“ – 2007-aisiais rašė žurnalas „Marie Claire“.  Tokie ir panašūs nuogastavimai girdimi iš kai kurių feminisčių lūpų, kartu su raginimais pereiti prie „post-feminizmo“.  Šiuolaikine seksualumo kultūra pernelyg nesižavinančios feministės tuo tarpu kritikuoja tokią poziciją kaip per daug neoliberalistinę, orientuotą į „pardavimą“ – o kas parduoda geriau nei seksas?

Antra vertus, feminizmo santykis su seksualumu niekada nebuvo vienareikšmiškas ar neproblematiškas. 70-ųjų/80-ųjų „sekso karai“ padalino tuometinį feminizmo judėjimą į skirtingas stovyklas, kurios aršiai diskutavo ne tik apie kultūrinius fenomenus, tokius kaip pornografija, bet ir apie tai, pavyzdžiui, ar egzistuoja specifiškas „moteriškas seksualumas“ ir jei taip, koks jis yra. Ši idėja nėra nauja – ją galima sietu su „lesbietiškuoju feminizmu“ ir kitomis feminizmo tradicijomis, kurios akcentuoja ne tiek lyčių lygybę, kiek jų skirtingumus, nesistengiant tų skirtingumų įsprausti į hierarchines struktūras. Tokios feministės mąstytojos, kaip, pavyzdžiui, Luce Irigaray ar Adrienne Rich, savo veikaluose pabrėžia būtinybę moterims rasti savo kalbą, savo apibrėžimus, savo patirtis, nesistengiant tų patirčių, kalbos ir apibrėžimų „pritempti“ prie, ar lipdyti ant visuomenėje dominuojančio falocentrinio pagrindo.

Šiandien diskusijos verda toliau. Seksualiai-pozityvus feminizmas, akcentuojantis seksualinį moters malonumą ir laisvę, sulaukia (nors ir ne taip dažnai) kritiško atsako iš feminisčių, save vadinančių seksualiai-negatyviomis, dėl per didelio prisitaikymo prie egzistuojančios seksualumo politikos ir nepaisymo to fakto, kad ne visoms seksualumas ir seksas kelia pozityvius jausmus. „Susimetimo kultūra“ (angl. hook-up culture) ir net seksualinė revoliucija taip pat susilaukia prieštaringų vertinimų: viena vertus, moterys išsikovojo teisę į kūno nuosavybę, bet ar pats požiūris į moters kūną, kaip lengvai prieinamą resursą vyro seksualinių įgeidžių tenkinimui, išties pasikeitė? Kaip rašė bell hooks, „vyrai sveikino mūsų seksualinį išsilaisvinimą, <…> bet galiausiai daugybė vyrų sukilo, kai mes pareiškėme, kad mūsų kūnai nėra teritorijos, kurias jie gali okupuoti kada tik užsimanę“.

Nereikėtų pro pirštus praleisti ir to fakto, kad moters anatomija vis dar dažnai tebėra „neatrasta žemė“. Pavyzdžiui, vidinė klitorio struktūra buvo atrasta tik 1998-aisiais, o klitorio atstatymo operacijas po mergaičių lytinių organų sužalojimo pasaulyje atlieka vos keli specialistai. Iškalbinga galbūt ir tai, kad klasikinis, dar 1971-aisiais išleistas veikalas „Our Bodies, Ourselves“, pateikiantis išsamią informaciją apie moters anatomiją ir kūno procesus vis dar nėra išverstas į lietuvių kalbą, nors įvairiausių sekso „vadovėlių“ ir patarimų rinkinių  a la „kaip patenkinti savo vyrą“ rastume per akis. Tad iš tiesų atrodo verta kritiškai (ir gal net kiek ironiškai) klausti: kieno revoliucija yra seksualinė revoliucija, ir kam daugiausia naudos ji atnešė?

Be abejo, seksualumas neegzistuoja vakume. Rasė, klasė, etniškumas, įgalumas, seksualinė orientacija ir kitos socio-kultūrinės kategorijos stipriai įtakoja ne tik tai, kaip seksualumas yra suvokiamas visuomenėje ar akademiniame kontekste, bet ir tai, kaip jis yra patiriamas skirtingų asmenų. Adrienne Rich teigia, kad moterys apibrėžiamos per „privalomą heteroseksualumą“; Audre Lorde pabrėžia, kad kitų rasių moterys ir ypač juodaodės moterys nuolatos yra hiperseksualizuojamos, o juodaodės lesbietės atsiduria nepavydėtinoje padėtyje, patirdamos diskriminaciją net keliose (seksualinės orientacijos, lyties ir rasės) plotmėse. Nira YuvalDavis akcentuoja moters-motinos-gimdytojos svarbą nacionalinės tapatybės kūrime – ir šiandien Lietuvoje, netikėtai atgimus diskusijai apie galimą abortų uždraudimą, matome kaip moters kūnas, seksualumas ir moters gyvenimas kaip toks tampa politinių žaidimų įrankiu. Įgalumo teoretikės/ai, pavyzdžiui, R. McRuer ir A. Mollow, atkreipia dėmesį į seksualumo tapatinimą su „sveikais“ kūnais, kurių „sveikumas“, „grožis“ ir „įgalumas“ apibrėžiamas itin siaurai ir normatyviai.

Galiausiai, galima žvelgti dar giliau ir klausti, ar tik Vakarų visuomenės nėra apsėstos seksualumo ir sekso manija? Bent jau tokį argumentą galima rasti Michell’io Foucault „Seksualumo istorijoje“ ir kituose veikaluose. Neseniai The Guardian pasirodęs straipsnis apie Japonijoje „nykstantį“ seksą ,nes jauni žmonės labiau suinteresuoti kitomis veiklomis, tarsi patvirtina Foucault hipotezę savo dramatišku, gal net kiek panika atmieštu „o varge, pažiūrėkit, kas darosi Rytuose!“ tonu. Seksualumo išviešinimas ir sureikšminimas lengvai gali tapti vienu iš disciplinavimo mechanizmų, leidžiančių konstruoti „tinkamai“ seksualius subjektus, kitus nustumiant į paribį ir užkabinant „iškrypėlių“ etiketę. Antra vertus, jo priskyrimas griežtai asmeninei erdvei gali nuvesti į dar aršesnį jau egzistuojančių socialinių normų ir lyčių vaidmenų įtvirtinimą – juk ne veltui vienas iš skambių feminizmo šūkių teigia, kad „asmeniška yra politiška“ (angl. „personal is political“).

„Tai ką gi daryti?“ – jau girdim klausiant. Atsakymo neturim. O gal veikiau: turim daugybę, bet nė vienas iš jų nėra visa apimantis ar „teisingas“. Seksualumo nesupaisysi, bet paisyti jo atrodo neišvengiama, ir ne tik dėl to, kad (ypač moterų) seksualumas eksploatuojamas kairėn ir dešinėn kaip komercinis ar nacionalistinis įrankis; ne tik dėl to, kad jis persmelkia viešąją politiką kaip sritis, kurią neva būtina reguliuoti įstatymiškai; ne tik dėl to, kad seksualumo istorija nuolat kinta, tapdama čia kovos lauku, čia ginklu. Kokią taktiką pasirinkti priklauso ir nuo filosofinės/politinės pozicijos, ir nuo socio-kultūrinio konteksto. Todėl tikimės, kad šitas „Dilgėlės“ numeris paskatins kritiškai suabejoti tuo, kas yra seksualumas ir kas tos „mes“, kurioms reikia arba nereikia „seksualaus feminizmo“.

Dilgėlės“ redakcija

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s