Vaikams to žinoti nereikia?

Šaltinis: jaysays.com

Šaltinis: jaysays.com

Laima Vaige

Kartais atrodo, kad pasaulis šiais laikais sukasi greičiau – mus supa informacijos įvairovė, o daiktai, idėjos, ir sistemos vis sparčiau „susidėvi“ ir pakeičiami kitais. Smurtas ir cinizmas tampa labiau matomas, ir visokiausia velniava keistų žmonių galvose transliuojama viešai. Norisi bent jau vaikams suteikti saugią erdvę, apginti juos nuo to, ko jiems žinoti nereikia, kas gali juos sužeisti. Lietuvos įstatymų leidėjo požiūris paprastas: traumuoti gali viskas, kas neįprasta.

Taigi logiška, kad visa, kas pas mus nuo seno įprasta – nekvestionuojamas gėris. Vyras kilnoja taurelę, moteris rėkauja: pažįstamas ir todėl brangintinas vaizdelis. Net jei kartais ranka pakyla ne prie bokalo, o prieš moterį, viskas čia miela, sava, lietuviška. Lietuvos politikų dauguma nusprendė, kad nereikalingos mums ir apsaugos nuo smurto šeimoje koncepcijos: smurto šeimoje nėra, tai tik savotiškas bendravimo būdas. Ko gi nepasitaiko, kai taip stengiesi išsaugoti tradicinį visuomenės pamatą. Galima ir, kaip įprasta, vaikui uždrožti, kol tradicijų negerbianti Europa neuždraudė. Kaip gi kitaip sutramdysi neklaužadą ir užsitikrinsi pagarbą (=nuolankų bailų paklusnumą), jei įstatymai atims galią smurtauti prieš savo vaikus?

Tačiau nekvestionuojamai nedera vaikams teigiamai atsiliepti apie kitokį nei „įprasta“ seksualumą, nes tai juos gali traumuoti. Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatos šiuo metu suformuotos neutraliai, tačiau paliekama pakankamai vietos jo įgyvendintojų „teisingai“ interpretacijai (pvz., draudžiama informacija, kuria pateikiama „kitokia“ santuokos ir šeimos kūrimo samprata, nei mūsų, lietuviškoji). Kartu su vengimu diegti lytinio švietimo sistemą mokyklose, formuojamas požiūris: bus laikas, vaikai ir patys sužinos. Kaip nors. Ir juk sužino – ką padarysi, kad apie normalius heteroseksualius santykius informuoja pornografiniai filmai, o apie homoseksualumą sužinoma ir patyčių kieme ar mokykloje.

Nepaisant to, kad pagal statistinius duomenis, homoseksualų visuomenėje gali būti apie 10 procentų (taigi, jei klasėje yra 30 mokinių, bent keli ir kelios iš jų gali būti „kitokie“), homoseksualumas laikomas ypač neįprastu reiškiniu. Vis dar tikima iliuzijomis – galgi neužaugs homoseksualiais, jei nieko (bent jau nieko teigiamo) apie tai nebus girdėję?

Negaliu nepagalvoti apie vieną vienišą, nuo informacijos apsaugotą paauglį Latvijos pasienyje. Keista istorija, galbūt tik mano supratimu netiesiogiai susijusi su šio straipsnio tema, o vis dėlto… tai tik viena iš daugelio panašių istorijų.

Aš ne toks, kaip jūs galvojate“ – vasarą prieš du metus, jis pasitraukė iš pasaulio, palikęs tik tokį lakonišką raštelį. Nekalbus, drovokas šešiolikos metų paauglys: vienintelis vaikas, anūkas, mylimas artimųjų, ypač daug dėmesio jam skyrė griežtas ir teisingas senelis.

Visada įtariau, kad jis gėjus“ – pareiškė istoriją papasakojusi močiutė. Nesmerkdama, tik su palengvėjimu paaiškindama įvykį. Savaime suprantama. Anksčiau ar vėliau, to turbūt ir buvo galima tikėtis, argi „kitokiems“ vieta tarp teisingųjų, kurie kuria šeimas, stato namus, sodina medžius, augina sūnus?

Senelis purtė galvą – jam buvo gaila draugo, praradusio anūką. „On dyšal na nevo“ – atsidūsėja. Jis (senelio draugas) kvėpavo į anūką, apgaubė jį savimi, mylėjo, tenorėjo apsaugoti nuo neigiamos įtakos. Labiausiai – nuo savęs paties. Įtaręs „kitoniškumą“, vertė dirbti sunkius fizinius darbus. Pora dienų rąstų rovimo išraus iš galvos bet kokias nesąmones, tiesa? O jei toliau sklandys šeimai gėdą užtraukiantys gandai, nors ir skaudančia širdimi, galima parodyti anūkui duris. Tepasibasto vienas gatvėje, tepakovoja už save, tesusivokia realybėje. Tegul būna toks, koks turi būti, kito kelio nėra.

Ar rąstų pilnas laukas paaugliui suteikė ar galėjo suteikti didesnio tvirtumo, nei bet kokia informacija, kad jis nėra vienintelis „kitoks,“ kad tai nėra nei liga, nei pasaulio pabaiga? Ar iš tiesų teisingojo ir griežtojo senelio kompanija buvo vertingesnė, nei homoseksualo (gal net ir vyresnio – reikšmingas „aha!“), kuris išklausytų ir suprastų?

Nesuprantu, kodėl jis turėjo mirti, juk tarsi viskas iš meilės. Tiek senelis, tiek anūkas tik gero norėjo, t.y. apsaugoti vienas kitą nuo tariamo blogio. Kaip gi taip – žmonės vienas kitą myli, o skaudina, ir net miršta…?

Tik geriau pagalvojus, supranti, kad žudo ir skaudina ne meilė, o griežtųjų senolių suvokimas, kaip tą meilę galima parodyti. Įprastais būdais – per vaiko genėjimą, kaip medžio: netinkamas šakas nukertame, suformuojame dailų kupolą. Per dresavimą, kaip gyvulio: išugdome valią, palauždami daryti būtent tai, ko jis nenori, per prievartinį disciplinos ugdymą kasdieniais iššūkiais ir grūdinimu.

  • Nebūk naivi! Mano draugė gyvena šalia Lietuvos Gėjų Lygos, ten ištisai lankosi jauni vaikinai! Tvirkina nuo jaunystės, ne kitaip – tokia vieta!

Piktinasi mano pažįstama, tuo pat metu pasidžiaugdama jaunutės pažįstamos draugyste su dešimtmečiu vyresniu vyru. Selektyviai smerkiantis jos, Lietuvos įstatymų leidėjo, ir bažnyčios požiūris neskaniai kvepia veidmainyste. Pagalba ir informacija jauniems pasimetusiems homoseksualams – tvirkinimas. Paauglės, kalbinamos gatvėje iš važiuojančių automobilių ir ieškančios romantiškos draugystės Internete platinamomis nuotraukomis su apatiniais – norma.

Tuo pat metu, kai smerkiamas homoseksualumas, nematoma nieko blogo, kad jaunos merginos savo grožį ir vertę suvokia per įprastą, standartinį, t.y. „teisingą“ seksualumą. Iš vienos moters išgirdau apie „teisę seksualizuotis.“ Bandau suprasti, kas tai galėtų būti, kokias gi teises ir laisves turi Lietuvos merginos šioje srityje? Galbūt tai:

Laisvė atrodyti seksualiai (pagal atitinkamą Barbės ar Olialia mergaitės standartą);

Teisė būti gražiomis nuo pat mažumės (Lietuvos „Mažoji Mis“ konkurse gali dalyvauti gražuolės nuo 3 metukų);

Laisvė būti seksualiomis (t.y. gyventi seksualinį gyvenimą pagal pornografinių filmų instrukcijas);

Teisę pasirinkti, kuriems komerciniams ženklams vystyti priklausomybę („pamokyk septynmetę, kad erotika susijusi su apatiniais, ir ji bus tavo klientė visą gyvenimą“)

Kas daugiau? Ar aš pakankamai laisva… būti būtent tokia, kuria mane nori matyti „suaugę“ – mama ir tėtė, solidūs Lietuvos įstatymų dėdės, didžiai gerbiami kunigai, teisuolių choro visuomenė?

Nesutinku. Manau, kad siūlomas tik laisvės surogatas – išėjus iš vienos dėžutės (gera, nuolanki, paslaugi mergaitė), patenki į kitą dėžutę (bloga, seksuali, patvirkusi mergaitė). O abi jos – spąstai, skirti išlaikyti moteris patogiose ir nuspėjamose pozicijose.

Ar iš tiesų pirmiau išvardintieji (mama ir tėtė, solidūs Lietuvos įstatymų dėdės, didžiai gerbiami kunigai, teisuolių choro visuomenė) be dėmelės, o mylintys tos pat lyties žmones – blogiečiai?

Vėlgi, nesutinku. Manau, kad svarbiausia yra meilė ir pagarba žmogui, ir nuoširdus žvilgsnis iš šio taško turėtų nutraukti bet kokias kalbas apie homoseksualumo prilyginimą seksualiniams nusikaltimams ar Pandoros skrynių atvėrimą, pripažinus visus žmones – visateisiais žmonėmis…

Todėl pagarbiai atsiprašydama pasaulio, kuriame gyvenu (kunigų, mamos ir tėtės, bei kitų gerbiamų teisuolių), renkuosi laisvę ir atsakomybę pačiai nuspręsti, ką reikia žinoti mano vaikams. O jūs?

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s