Tarp krūmų paslėpta tapatybė

Šaltinis: Wikimedia

Šaltinis: Wikimedia

Daiva Repečkaitė

Žmonės, perlaužę vienas ribas ir išdrįsę sau pripažinti esą kitokie, lengviau laužo ir kitus visuomenės nustatytus barjerus. Tai gali skambėti kaip banalus teiginys, bet Izraelio, palestiniečių, vienų ir kitų sąjungininkų ir rėmėjų konflikte jis įgyja ypatingos svarbos. Izraelio LGBT bendruomenėje, išsikovojusioje įspūdingą teisių rinkinį, turint galvoje religinių autoritetų įtaką šalies politikai, konfliktas ir įvairiomis socialinėmis, biurokratinėmis ir ideologinėmis priemonėmis sukurti barjerai tarp skirtingos kilmės asmenų turi gerokai mažiau reikšmės.

Izraelis yra vienintelė Vidurio Rytų šalis, kurioje homoseksualai turi plačias teises. 1988 m. keletas liberalių Izraelio parlamento (Kneseto) narių nusprendė atšaukti „sodomiją“ kriminalizuojantį įstatymą. Dešimtasis dešimtmetis buvo paženklintas daugeliu aspektų sėkmingos LGBT bendruomenės kovos už vis platesnes teises. Nors religingos politinės jėgos vis dar priešinasi civilinės santuokos institutui, pripažįstamos homoseksualios partnerystės ir užsienyje sudarytos santuokos, yra galimybė įsivaikinti, galioja ir yra įgyvendinami diskriminaciją draudžiantys įstatymai. Homoseksualios partnerystės pagrindu nežydų kilmės izraeliečio/ės partneris/ė gali gauti trumpalaikę, o po kelerių metų ir ilgalaikę vizą gyventi ir dirbti Izraelyje.

Tel Avive kasmet vyksta milžiniškas ir drąsus LGBT „Pride“ paradas, kuriame vietos yra visokiems: ir kukliems, ir mėgstantiems iššaukiančiai rengtis. Ateinantis „Pride“ renginys vyks birželio 11 d., jo tema – „socialiniai pokyčiai“. Jeruzalėje pirmasis LGBT paradas surengtas prieš penkerius metus. Su kokiais sunkumais, taip primenančiais tuos, su kuriais susidūrė „Baltic Pride“ organizatoriai, susidūrė parado organizacinis kolektyvas, Lietuva galėjo susipažinti žmogaus teisių festivalyje „Nepatogus kinas“. Prieš eitynes susivienijo visos pagrindinės religinės grupės (judėjai, musulmonai ir krikščionys), organizatoriai sulaukė grasinimų mirtimi, liepsnojo mašinos, o amerikiečių kilmės rabinai porino, kad smurtauja ne žydai ortodoksai, greičiausiai musulmonai, skirtingai nei rodo faktai. Savivaldybė renginį uždraudė, bet teismas šį sprendimą atšaukė. Radikalus ortodoksas užpuolė tris eitynių dalyvius virtuviniu peiliu. Kitais metais eitynės vyko uždaroje erdvėje. Iki šiol Jeruzalėje vykstantis paradas daug kuklesnis, juo daugiausiai siekiama įrodyti, kad homoseksualai – ne pabaisos ir ne ekshibicionistai, o padorūs piliečiai.

Tokia taktika ir homoseksualų teisių klausimo depolitizavimas itin pasiteisino – įvairios teisės buvo iškovotos. Tačiau išlaisvintas, normoms nepaklūstantis seksualumas nuo pat pradžios buvo politinis ir vis labiau skleidžiasi kaip toks, pasireikšdamas palaikymu kitoms grupėms, kovojančioms už savo teises. Tuo tarpu, kai Tel Avivo savivaldybė kuria prevencinius planus „rizikos grupėms“ – su arabais vaikinais susitikinėjančioms ar už jų ištekėjusioms merginoms iš naujųjų žydų imigrantų (NŽI; Izraelyje žydų kilmės imigrantai vadinami terminu olim – „pakilusieji“), gausi Tel Avivo homoseksualų bendruomenė palikta viduje tvarkytis savo nuožiūra.

Homoseksualų bendruomenėje, žinoma, esama didelių skirtumų, tačiau bendra tendencija tokia, kad peržengti etno-religines linijas joje daug lengviau. Galbūt dėl to, kad tarp homoseksualų daugiau supratimo, jog romantiniai/ seksualiniai ryšiai yra autonomiški nuo visko, ką pasakė ir sukūrė politikai. Kol daugelis heteroseksualių Izraelio žydų vaikinų ir kiek mažiau merginų, pradėdami flirtą su kitos lyties asmeniu, per pirmas pokalbio minutes būtinai privalo išsiaiškinti, ar ji žydė / jis žydas ir tada spręsti, ką daryti toliau, homoseksualai bendraudami labiau linkę pasikliauti vien patrauklumo ar asmenybės įdomumo kriterijumi (beje, gyvendama Izraelyje aštuonis mėnesius, sutiktų homoseksualų ar biseksualų tik porą kartų buvau paklausta apie etno-religinę tapatybę, ir tai tik pokalbiams pasisukus apie susijusias temas). Kol daugelis heteroseksualių arabų jaučia spaudimą laikytis jų bendruomenėse priimtų kuklumo ir socialinio atstumo bendraujant su kita lytimi reikalavimų, į palankią aplinką homoseksualai jaučiasi laisvi nevaržomai megzti santykius.

Tel Avive netrūksta žydų homoseksualų, kuriems užsieniečiai ar arabai – dar įdomesni už tautiečius. Galbūt suveikia uždrausto vaisiaus efektas, svarsto kalbinti izraeliečiai. Izraelietis ar NŽI jaunuolis, Tel Avivo klube meiliai susikabinęs už rankų su arabu, smerkiančių žvilgsnių paprastai nesulaukia. Tel Avivo Hiltono paplūdimys, paradoksaliai įsikūręs visai greta religingųjų žmonių paplūdimio, yra pagarsėjęs kaip homoseksualų pasimatymų vieta. Greta esantis parkas tinkamas ir intymesniems pasimatymams, kurie paradoksaliai itin aktualūs religingų bendruomenių nariams.

Ar visiems prieinamos plačios galimybės? Žinoma, kad ne. Visų pirma, Izraelyje egzistuoja stiprus geografinis pasiskirstymas. Tel Avivas vietinių vadinamas burbulu – jis mažai nukenčia nuo karų ir vidinių konfliktų, yra turtingas, judrus, palyginti didelis, daugiakultūris pajūrio miestas, kurio gyventojai daugiausiai liberalių pažiūrų, o radikalų mažiau nei kitur. Nenuostabu, kad miestas ilgainiui tapo šalies ir okupuotų teritorijų gėjų sostine. Jeruzalė, didelis miestas, kuriame nė vienas nesužiūrės, kas su kuo susitikinėja, ir Haifa, ramus pajūrio miestas, gali būti tinkamos teritorijos gyventi kartu, bet jos anaiptol neprilygsta Tel Avivui tolerantiška atmosfera tiems, kurie nori viešumoje laikytis už rankų ar ieškoti meilės nuotykių. Tel Avivas tampa prieglobsčiu iš mažų miestelių, kuriuose daugumą gyventojų sudaro religingi žydai arba arabai, atvykusiems jaunuoliams. Britų žurnalisto Chas’o Newkey Burden’o kalbintas 19-metis arabas pasakoja, kad gimtajame miestelyje jo lauktų dideli nemalonumai ir grėsmės, jei išdrįstų prisipažinti esąs gėjus, tuo tarpu Tel Avivo LGBT bendruomenėje arabiška kilmė jam visiškai netrukdo. Palestiniečiai homoseksualai iš okupuotų teritorijų anksčiau galėjo lengviau pasiekti jiems laisvę žadantį Tel Avivą, bet dabar jų judėjimas itin apribotas, o iš Gazos – apskritai neįmanomas.

Tačiau net galintiems patekti į liberalųjį Tel Avivą galimybės nevienodos. Homoseksualai, neatsiskleidę kaip tokie savo bendruomenėse, nelinkę rizikuoti. Būtent jų poreikius atitikdavo vadinamasis Hiltono parkas. Dengiami šešėlių, homoseksualai iš žydų ortodoksų ar religingų arabų bendruomenių galėjo susipažinti vieni su kitais, pakviesti vienas kitą į pasimatymą ir krūmuose pasislėpę nuo visuomenės akių spontaniškai ar suplanuotai pasimylėti. Etno-religinė tapatybė šiuose santykiuose jų dalyviams rūpėjo mažiau, nei visose kitose religingose bendruomenėse gyvenančių individų gyvenimo srityse.

Šis parkas, pagarsėjęs kaip intymių pasimatymų vieta, tapo Tel Avivo tolerancijos išbandymu. Policijai jis pradėjo kelti nerimą, nes krūmuose susitikinėjančios poros „gąsdina kitus parko lankytojus“, be to, sunkiau sekti, ar į parką neužeina nepilnamečių. Praėjusį rudenį buvo nuspręsta parke, aprašytame ne vienoje knygoje ir įamžintame filmuose, įmontuoti daugiau šviesų, praretinti krūmus, rengti policijos reidus. Policininkai esą turėtų šviesti į krūmus ir taip išprašyti jų lankytojus. Ši nauja politika suskaldė LGBT bendruomenę. Kaip rašė dienraštis „HaAretz“, miesto tarybos narys, su homofobija kovojančios organizacijos „Išdidus jaunimas“ steigėjas Yaniv’as Weizmann’as atvirai pasisakė, kad esą parkas jau atliko savo istorinį vaidmenį. „Bendruomenė subrendo. Mes galime vaikščioti po Tel Avivą ryškioje saulės šviesoje,“ – sakė jis dienraščiui, tarsi tai galiotų visiems.

Šis sprendimas sulaukė kitų LGBT bendruomenės, taip pat – heteroseksualių aktyvistų pasmerkimo. Buvo nutarta, kad didelė grupė heteroseksualių porų sutartą dieną užpildys parko krūmus ir juose mylėsis. Sulaukta daug aktyvistų ir žiniasklaidos dėmesio, todėl kai kuriems teko atsisakyti plano ir visą laiką aiškinti skirtingoms žiniasklaidos priemonėms, kokia šio parko reikšmė. O ji nesudėtinga: kai kurių bendruomenių nariams emancipacija, akivaizdi eiliniam telaviviečiui, yra sunkiai pasiekiama svajonė. Ši emancipacija apima ne tik seksualinę laisvę rinktis partnerį nepriklausomai nuo lyties ir pačiam spręsti, kokio ilgumo santykių nori. Ji apima ir laisvę, sutikus tinkamą žmogų, kirsti Izraelį skaldančią konflikto liniją. Hiltono parke homoseksualai iš religingų bendruomenių gali eiti į pasimatymus su atitinkamai žydu ar arabu, net jei jei „ryškioje dienos šviesoje“, būdami savo bendruomenės nariais, nedrįstų užmegzti net paprastos draugystės su kitokiu.

Hiltono parkas toli gražu nėra tobula erdvė, išlaisvinanti konflikto skaldomos visuomenės narius. Išties sunku užtikrinti, kad į jį neužsuktų nepilnamečių, o neretai spontaniški santykiai slapstantis nebūtinai yra patys saugiausi ir nebūtinai nemanipuliatyvūs. Tačiau tai, kad tokia erdvė mieste išlieka, kad ir kokie įspūdingi būtų Tel Avivo LGBT bendruomenės pasiekimai reikalaujant savo teisių, rodo, kad asmenys iš uždaresnių bendruomenių lieka už „burbulo“ ribų. Pasimatymai tamsoje jiems yra vienintelis būdas ne tik atskleisti savo orientaciją, bet ir peržengti etninį pasidalijimą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s